„Visa, ką gebame padaryti, turi tiek prasmės, kiek kitas žmogus gali tai pratęsti“, – ištarė literatūrologė, daugybės knygų autorė Viktorija Daujotytė, atėjusi į sostinės galerijoje „AV17” atidarytą menininkės Eglės Čėjauskaitė-Gintalės parodą „Balsai ir daiktai“ (žemaitiškai „Balsā i daiktā“).

Juvelyrė, skaitydama profesorės žemaičių tarme rašytus tekstus, tarsi transformavo garsą į objektą, suteikė žodžiams matomą pavidalą. Parodos autorė ilgo kūrybinio proceso metu taip pat patyrė vidinių transformacijų: „Ir atrodo, kuo tu greičiau pradėsi savęs klausyti, gyventi su meile, su širdimi, truputėlį labiau atsilapojusia, gyvenimas bus visavertiškesnis, daugiau galėsi pamatyti, pajausti, pasidžiaugti.“

Penkerius metus brandinta kūrybinė idėja „prakalbo“ daiktais

Kiek Jumyse yra žemaitės? – paklausiau iš Žemaitijos kilusios Vilniuje gyvenančios menininkės, kai prieš pat parodos atidarymą spalio viduryje kalbėjomės paskubomis, nes už durų gurmėjo svečių balsai, o Eglė sunkiai tramdė jaudulį. –

Grynakraujė, šimtu procentų žemaitė esu.

Šioje parodoje mėginate apmąstyti, kokia Žemaitijoje gyvenusi moteris buvo, kokia yra. Kaip ją norėtumėte, kad pamatytume?

Nenorėjau kažko parodyti. Tiesiog profesorės V. Daujotytės tekstai be galo mane rezonuoja. Pirmiausia, man atrodo, mama juos pradėjo skaityti, o tada man iškart kilo vizualizacija: kursiu pagal tuos tekstus daiktus, objektus. Šiai idėjai spalio mėnesį suėjo lygiai penkeri metai. Tiek ilgai tą mintį savyje nešiojausi, tiek ilgai ji manyje brendo. Labai daug visko per tuos penkerius metus įvyko, daug įvairiausių išgyvenimų buvo.

Ta paroda man pačiai tokia gili, daug ką pasakanti ir atidengianti. Ją daryti nebuvo lengva. Toks visiškas širdies atsivėrimas. Sunkiausia buvo priimti informaciją: kai atsiveri ir leidi sau, kad ji eitų per tave, kad eitų tos mintys, jų nestabdant, nefiltruojant..

Visi tie profesorės tekstai yra iš žodžių, tokių gražių, žemaitiškų. Tai ir vėl tuos žodelius pagavus, taip arti širdies apglėbus, atsiranda įvairiausi daiktai… Tarsi drugeliams gaudyti sietelis, bet juo pagauname tuos žodelius, tas raideles.

Esu labai laiminga, kad tie tekstai mane pasiekė. Gyvenime absoliučiai niekas nevyksta šiaip sau. Visa tai duota man dėl kažko. Tie tekstai man atvėrė gelmes. Ta paroda, tie visi sukurti daiktai yra visai kitokie. Jie yra labai išjausti, juose labai daug sudėta.

Kad ir šiame stende, prie kurio stovime, su kapa atsiranda nosinaitė. Ją sukūriau iš aukso ir sidabro. Taip pat segė – „siela“, iš sidabro, dengto emale, atkartojanti šilkinės kapos ornamentiką. Austinei kapai, kurias anksčiau namuose visi turėdavo po dvi, metų daugiau nei man. Siela nematoma, bet yra.

Kiekviena vitrina– forma primenanti koplytėles. Man visą tai yra šventa. Kad ir šita, joje yra maišelis su žeme, ant kurio yra žodis „esu“. Kai pasakai „aš esu“, supranti, kad nesi tu vienas, esame vienis. Kuriant šią parodą atėjo supratimas, kad visi esame lygūs, tik kiekvienas gyvenam skirtingą gyvenimą, turime nueiti savo kelią. Šioje pačioje vitrinoje – sidabro segė atkartojanti vandens paviršių, glostomą lengvo vėjelio. Vanduo mus maitina, apvalo, – sako juvelyrė, o tada mintinai deklamuoja V. Daujotytės eiles iš knygos „Tata pariejau“:

„nabėjuok vundens laukėni,

tėk ka būto pakavuots,

ka ėš gile būto,

gerk kap vina auka

paskėrta, pareik lipto,

nu gala lėgi gala,

skersa trumpiau

kaip ėšėlga,

naožmėršk, kon

esi gavosi.“

Suprantu, ir Jūs čia ne viena. Kuriant šią parodą, už Jūsų tarsi išsirikiavo visos giminės moterys… Ieškojote ryšio su jomis, bet gautą informaciją perteikėte savaip?

Taip, tuos žemaitiškus tekstus išgirdau savaip. Mano babūnėlė jau amžinatilsį, tikriausiai aštuoniolika metų jos nebėra, per visą tą parodą tarsi buvo šalia. Išvis man tos babūnėlės yra kaip šventos išminties ir šilumos nešėjos. Visa antroji parodos salė rūsyje skirta vien joms.

Tai, ką Jūsų babūnėlė, visi artimiausi aplinkos žmonės į Jumis sudėjo, visus tuos klodus, žemaičių tarme parašyti tekstai tiesiog iškėlė į paviršių?

Be abejo. Ir kiekvienas žmogus turi tuos klodus, tik jiems skirtingi dalykai juos atveria. Man tai įvyko per V. Daujotytės tekstus. Tiek daug žmogui duota, jei jis vienu sakiniu gali tiek daug pasakyti… Visi šitie tekstai, iš jų ėjo tokia energija ir šiluma, todėl ir į parodą labai daug jausmų sudėta.

Radau tokį įrašą, išgraviruotą, viename iš parodos eksponatų: tiek daiktų prisirankiojau, kad jie mane perkėlė į kitą erdvę ir laiką… Kaip tie daiktai atsirado, ar visi jie asmeniniai?

Tai irgi yra iš V. Daujotytės tekstų, bet šis sakinys man visiškai tinka. Daiktai atėjo patys. Kai kurie kaip ir buvo, iš jų gimė naujas kūrinys. Didžioji dalis yra visiškai atėję iš vidaus, per mane.

Vienas trijų dalių darbas vitrinoje: žemaitiškų žodelių gaudyklė (kaip drugelių gaudyklė), tada rėtis, kuris tarsi išsemia tuos žodelius, dar daiktų antgaliai yra iš stiklo rėžtukų. Tai yra senovinis darbo įrankis, bet kokio jis grožio! Medinio galiuko proporcija yra nuostabiai graži. Dabar kurdami darbo įrankį mažiau įdedame širdies, tiek negalvojame apie vizualią jo išraišką.

„Kai esi švarus pats su savimi, tada – ir su kitais“

Visi šie senoviniai daiktai, kaip audimo staklių šaudyklės, kurias inkrustavote sidabru ir emale, atėjo iš to laikmečio, kaip profesorė sakė, kai žmonės gyveno daiktų kosmose, kai visi daiktai buvo autentiški, autoriniai?

Visiškai pritariu, tokie jie yra.

Kalbėdama apie savo kurtus papuošalus, kad kiekvienas jų yra tarsi sustabdytos akimirkos – vaikystės, nūdienos „stop kadrai“. Šioje parodoje „Balsā i daiktā“ visi Jūsų kūriniaiyra tarsi ekskursas kažkur, ar visada į praeitį?

Ne. Kas ta praeitis? Kaip į ją pasižiūrėsi. Nors mes dabar kalbame, pasakytas žodis už vienos sekundės jau bus praeitis, istorija. Kiekvienas parodai sukurtas daiktas yra išjaustas. Kiekvienas turi savo prasmę ir daug ką pasakantis. Kas man yra tikėjimas? Parodoje yra laumžirgis – tarsi sparnai, begalybė. Tai man tas tikėjimas ir yra begalybė – ta kiekviena žolelė, skraidantis drugelis ar laumžirgis. Jis jau ir yra tas kryžius. Nėra tų stabų. Visi tie daiktai, nešantys gyvybę, visur matai tą šventumą.

Profesorė kalbėjo apie energiją, kurią užčiuopėte jos tekstuose ir perteikėte savo kūriniuose. Ją galima pajausti, bet labai sunku apibūdinti?

Labai sunku pasakyti žodžiais. Jau atrodo ir taip toje parodoje esi visas atsivėręs, o dar kalbėti tiksliai be galo sunku. Viktorija puikiai moka pasakyti vienu sakiniu. Rengiant šitą parodą mane nuolat lydėjo vienas sakinys iš V. Daujotytės tekstų, kad, norint numirti, reikia turėti ramią širdį. Man jis atrodo toks gilus…

Jis pasako viską. Kad turi gyventi čia ir dabar, kad turi būti toje ramybėje, klausytis savęs, savo širdies, leisti kalbėti savo širdžiai, leisti jai atsiverti, turi būti pats tiesoje su savimi, su savo mintimis, jau nekalbant apie žodžius. Kai esi švarus pats su savimi, tada – ir su kitais.

Tada tie daiktai per mane kalba. Negalėčiau pasakyti, kad aš juos sukūriau. Ačiū, kad man buvo duota pajausti šitą poeziją, šituos tekstus. Jie tarsi ėjo per mane, o aš juos galėjau užfiksuoti. Atsibundu, nupiešiu eskizą, o paskui pasižiūrėjusi nesuprantu, iš kur jis atsirado. Vėliau tą eskizą, viziją įgyvendinu medžiagoje, – autorė parodai naudojo ne tik auksą ar sidabrą, bet ir mamuto kaulą, medį, emalę, žalvarį, bronzą, rūdžių išėstą plieną, ašutus, virvę, sudūlėjusį audinį, šilką, gintarą, suakmenėjusį medį, stiklą, fosilijas, akmenį.

Minėjote, buvo labai įdomu kurti šiai parodai, bet ir labai sunku, reikėjo daug dvasinių pastangų?

Ir dvasinių, ir psichologinių. Man tai buvo tarsi išsigryninimas, išsivalymas. Mėginimas suvokti, kas man yra tikėjimas, kas aš esu. Kas tas „aš“? Visi esame lygūs, nes visi „esame“. Vidinį nedalomą „aš“ jauti, jį turi, bet toje kasdienybėje „užsimuilini“, dingsti, atrodo, tai prarandi. Kai vėl pradedi gilintis į tikrus dalykus, kurie gilūs, vėl pajunti tą „aš esu“.

Ne tik transformavote žodžius į objektus, kaip asmenybė ir menininkė patyrėte transformacijų?

Kaip žmogus daugiausia. Nesvarbu, koks tavo darbas, ar tu menininkas, ar šaltkalvis. Tai priklauso nuo tavo jautrumo, kiek leisi sau pajausti. Kiek turėsi drąsos ir jėgos tai pajausti?

Per „Balsų ir daiktų“ atidarymą žmonės Jus apsupo keliomis eilėmis, koncentriniais ratais. Taip tarsi Jums sukurdami simbolišką apsaugą ir palaikymą. Tai atspindi, kaip kurta šita paroda, tai ne vieno žmogaus, už Jūsų rikiuojasi daugybė kitų,kūriniai?

Šaknys yra labai svarbu. Atrodo, žmogaus nebėra, bet jis yra kitoje plotmėje. Jis nebendrauja su tavimi garsiai, bet bendrauja kitaip, kažką tavyje palieka. Kaip pasakojau apie savo babūnėlę, per visą parodą ji kaip angelas man sėdėjo ant peties. Ji buvo tokio šiltumo žmogus, turėjo tiek paprastumo, gylio ir šilumos, tiek daug tikėjimo. Per ją, atrodo, ėjo tokios vibracijos – gerai, eini teisingu keliu, padaryk, kaip jauti, kai eina vizija, kaip turi būti.

Kai kuri, gali save labai stabdyti, užspausti, kas ir būdavo darant kitas parodas: ateina mintis, tu jos neprileidi, gal ne taip pagalvos, ne taip supras… Šįkart to nebuvo. Man buvo nesvarbu, kas ką pagalvos, ar jiems tai rezonuos. Tai nereiškia, kad man dabar niekas nesvarbu. Man labai norisi gauti pritarimo, bet tiesiog svarbu klausytis savęs ir girdėti. Tai yra didelis dalykas.

„A gali kuon daugiau suprasti api tuom gyvenimą? Ale biškį gali. Rek su savim i su kitas atsargia. Ka negera kaitaliuot tikiejimą. Ka žmuones savusius rek saugoti ir viskuom, kas tik gyvs y, kas aug un tavo kiema y kiek užmata, kol būni. Anei čia da vakščiuoje, būva muotina, a daba jau babūne“, – iš atminties juvelyrė cituoja V. Daujotytės tekstus. –

Taip visas ratas greitai sukasi, toks tas trapumas gyvenimo… Ir atrodo, kuo tu greičiau pradėsi savęs klausyti, gyventi su meile, su širdimi truputėlį labiau atsilapojusia, gyvenimas bus visavertiškesnis, daugiau galėsi pamatyti, pajausti, pasidžiaugti. Atrodo, tavo akys pradeda kitaip matyti.

Egle, dabar po penkerių metų intensyvaus kūrybinio laikotarpio kurį laiką bus ramu, leisite sau patylėti, nekurti, apgalvosite, kas čia įvyko?

Dabar norėčiau truputėlį pailsėti, skirti dėmesio šeimai. Ačiū, kad ji taip supratingai mane palaikė. Labai daug darbo parodai įdėta, daiktai greitai nepasidaro, daug laiko tam atiduota. Dabar bus daugiau buvimo šeimoje, – sakė juvelyrė E. Čėjauskaitė-Gintalė. Jos paroda „Balsai ir daiktai“ („Balsā i daiktā“ ) Vilniaus galerijoje „AV17“ veiks iki lapkričio 7 dienos.

Jurgita Kotryna Ogulevičiūtė | Alfa.lt 2015-10-17