KAKLO UŽKARIAVIMAS

Užkariauti kaklą – tai pasmaugti.

J. Baudrillard’as sako, jog papuošalai – grandinėlės, antkakliai, apyrankės tai suestetinti vergovės simboliai.

Ar subtiliose sidabrinėse struktūrose gali slypėti tokia pasala?

Tačiau agresijos slėptuvės, įgavusios grožio pavidalus, tai metaforos, išreiškiančios ir šventumą, ir puošnumą.

„Sklendžiančios struktūros“ – Eglės Čėjauskaitės juvelyrikos kūrinių kolekcija ir Martyno Gintalo videografika – tinklai, kuriuose spurda tiek estetinės priedermės, tiek netikėčiausios užuominos. Taip randasi papuošalo pilnatvė – gėrėtis ne tik juo, bet ir pačiu puošimo veiksmu, regint, kaip sugriebiami visokie elementai, suteikiantys kūriniui puošnumo.

Papuošalų autorė neslepia tinklų pradžios M. Gintalo videografikoje, sukurtoje pagal šiuos papuošalus ir jiems, tinklų vaizdai išslysta net primygtinai nurodant sidabro pavidalų kilmę. Tačiau vyksta tai laikantis metamorfozių mastelio – štai kuo tinklai pavirs ar gali pavirsti interpretuojant juvelyrines variacijas. Nūdienė juvelyrika atvirai demonstruoja savo idėjos grobį – pavyzdžiui, kokią nors struktūrą, daiktą, kontekstą, o paskui paleidžia savo hermeneutines galias, ir tas pagrobtasis daiktas lyg ir negali nuginčyti, kad jame neslypėjo tai, kas atsivėrė per juvelyrinę operaciją.

Kaip ir kaklas negali nuginčyti, kad nelaukė užgrobimo, nes didžioji dalis puošimo dermių tenka būtent jam – atviram, pulsuojančiam gyvybės profiliui. Iš anatomijos išauganti slapta grėsmė antkakliams, besirangančioms ir ryjančioms tinklinėms ir vamzdinėms struktūroms suteikia elegantiško pavojaus ir liudija kaklo išdidumą. Kodėl ne, pažvelkit: tinklo steigiamų erdvinių formų deriniai siauresnės movos, išilgintos, ištįsusios ir galiausiai išsiskleidžiančios lyg ryti, ar ne pačiame kakle tas veiksmas? Arba siauras susičiaupęs papuošalo tęsinys, siurbiantis gabalėlį gintaro, krištolo, porceliano, net apglobęs perlamutre apnuogintą kriauklę. Arba pilna tinklinė talpa plytinės spalvos plunksnų. Tinklas įvilioja bet ką ir toliau koketuoja puošdamasis laimikiu E. Čėjauskaitės papuošalai daugialypiai ne tik forma, jų ir prasmės vylingos: džiaugsmingas pavidalų lengvumas išlaikęs tai, kas šiuolaikinėje juvelyrikoje taip sunkiai atpažįstama rafinuotą valiūkiškumą, viliojimą kaklą apaugančiu puošnumu. Toks štai kaklo užkariavimas autorė tarsi plečia šio valdas, dekoruodama erdvę aplink jį; kitos jos papuošalų struktūros slenka žemyn užgrobdamos dalį krūtinės, pečius arba augdamos iki skruostų trečdalio. Nertinės sidabrinės movos sukabinamos, perveriamos, permetamos: viena per kitą, per porcelianinius triangius segmentus, koralų kryžmas. Vis tiek šis sūkuriuojantis antkaklio virsmas reiškiasi taktiliniais gundymais: kodėl neįsijausti į papuošalo siūlomas patirtis, tiksliau į tą užvaldomo kaklo jausmą, kai besivyniojančios iš pradžių šaltos, korėtos, bet plastiškos struktūros palengva šyla, siekdamos paliesti pulso taškus, judėti, slinkti paskui odą, atliepti galvos krestelėjimą, žvilgsnį per petį, rijimą. Papuošalai yra pertekliaus metaforos taip pat ir pojūčių, kurie galbūt užviršuojami kaklo išlinkimuose. Ir laiko metaforos, pavyzdžiui, medžiagos atžvilgiu (parodoje apsilankęs VDA rektorius A. Butrimas pabrėžė kilmę: gintaras naudojamas Lietuvoje 5000 metų, o sidabras – 1800).

E. Čėjauskaitės juvelyrinių struktūrų kelionė tampa tikru, regimu, slystančiu judesiu M. Gintalo videografikoje. Keletą minučių trunkąs filmas atveria tų sidabrinių movų labirintus, jų vidų, ten įstrigusius gintaro ar krištolo gabalėlius, slenka mikropaviršiais, šio filmo autorius siekė parodyti bemaž neregimus juvelyrikos mastelius žiūrovams, versdamas juos į savotiškas šaltų peizažų, erdvės metaformas, kurios neįžiūrimus fragmentus padaro aukščio ir landšafto deriniais. Kartu čia lyg įrodoma, jog į juvelyriką reikia žiūrėti, nusileidžiant į jos paviršių, formų mikrotarpeklius, įdubas ir iškilimus.