Metų santūroje – variacijos begalybės tema

„Begalybė“. Taip vadinasi juvelyrų globėjo šv. Eligijaus dienai, šv. Kalėdų išvakarėse Vilniaus dailės akademijos juvelyrikos galerijoje „ARgenTum“ (Latako 2, Vilnius) surengta autorinės juvelyrikos paroda. Tradicija tapusiame renginyje savo darbus rodo pripažinti menininkai (Vytautas Matulionis ir Indrė Diržinė), jaunesnės, spėjusios išgarsėti kartos atstovės  (Eglė Čėjauskaitė–Gintalė ir Vaida Druskytė), aktyviai kuriančios juverlyrės  (Kristina Dulevičiūtė, Irena Žukauskytė ir Kristina Buinevičiūtė) bei būrys studentų iš Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto.

„Juvelyrika – ženklų, atkeliaujančių iš pradžių pradžios, virtusių simboliais, menas, – teigia parodos iniciatoriai. – Tai viena iš dailės šakų, artimiausia mitui, kuriame koduojamos egzistencinės tiesos. Vienas pagrindinių – pasaulio sukūrimo mitas, kuriame pabaiga žymi pradžią, skleisdama amžinos būties nuojautas. Jas gali apčiuopti jei esi pakankamai atviras. Šis amžinas ratas – cikliškai besikartojanti begalybė.

Vytautas Matulionis parodai pateikė dvi plaketes, pavadintas „Penktadienis“ ir „Labirintas“. Darbams suteikti simboliniai pavadinimai. „Labirintas“ skatinantis žmogų naujoms paieškoms, nukreipiantis judėjimui. Ekspertai juos išskyrė dėl įdomios ir meistriškai atliktos technikos.

Indrės Diržienės darbas, intriguojančiu pavadinimu „1,50 m begalybės“,  lakoniškai paprastas. Plieno viela, puošta besiskleidžiančiais pumpurėliais, susukta į aštuoniukę – begalybės simbolį. Išardyta simbolinė aštuoniukė – virsta koljė, grakščiai puošianti moters kaklą.

Juvelyrės Irenos Žukauskytės auskarai pavadinimu „Neporiniai“. Autorė apie savo darbą pasakoja taip:„ Visas pasaulis sudarytas iš mažų detalių. Savo darbe pavaizdavau tik mažą dalelytę begalybės. Akyliau pastudijavus juose galime rasti neporinius skaičius“.

Kristinos Dulevičiūtės darbas „Pusiausvyra“ – mažosios plastikos objektas. Juvelyrės darbe begalybė susisukusi į vynmedžio šakelę. Prie jos slankiojančia grandinėle pritvirtinti du perlai – juodas ir baltas. „Galbūt, – sako autorė, – simbolizuojantys amžiną žmogaus egzistencinį pasirinkimą tarp gėrio ir blogio“.

Eglės Čėjauskaitės – Gintalės darbe „Žaidžiame“ – dvi poros žiedų sujungtos plieno viela. Per vidurį slankioja gintaro inkliuzas, kuris juda tuomet, kai žmonės, užsimovę ant pirštų žiedus, pradeda jais žaisti. „Tai komunikacija tarp dviejų žmonių –  minčių, patirties, savotiškas jausmų priėmimas, atidavimas ir pasidalijimas“, – apie sumanymą pasakoja autorė.  Kitas jos  darbas – „8“. Taip vadinasi aštuonios iš mamuto kaulo išdrožtos pagalvytės. „Pavargusiam ir išsekusiam  jos – ramybės ir saugumo simbolis“, – užslėptą mintį atkoduoja E. Čėjauskaitė – Gintalė.

Vaidos Druskytės auskarai primena Kalėdų eglės puošmenas. Juvelyrės darbai pasižymi retai šiandieninėje juvelyrikoje sutinkama filigrano technika.

Vidas Babianskas savo darbe smagiai žaidžia emalės technika. Kristina Buinevičiūtė savo darbus puošia begale sidabro spygliukų.

Savo darbus parodoje rodo būrys aktyviai kuriančių Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto metalo katedros studentų. Beno Staškausko žalvariniai žiedai,  tarsi knygos paveiktos laiko. Akvilė Vološkevičiūtė sukūrė kompoziciją „Surakinti begalybėje“. Tai – juodi vyriški marškiniai, sukryžiuoti korozijos paveiktom grandinėm. Eglė Bacevičiūtė savo darbą, atliktą neįprastoje juvelyrikai medžiagoje – riešutmedyje, pavadino „Nėra nei pradžios nei pabaigos“. Justina Zymonaitė parodoje eksponuoja įmantriai iš sidabro susuktas seges.