Juvelyrikos paroda „Apsisukimai“

Gintaro galerija-muziejus (Šv. Mykolo g. 8, Vilnius) 2014 12 12-2015 02 01

Apsisukimai, kurie nesibaigia

Dr. Jurgita Ludavičienė
Eglė Čėjauskaitė-Gintalė – viena iš menininkų kartos, į Lietuvos metalo meno sceną atėjusios prieš daugiau nei dešimt metų. Per šį netrumpą tiek amžiaus, tiek ir meninės patirties atžvilgiu laikotarpį menininkė  dalyvavo gausybėje grupinių parodų Lietuvoje, Lenkijoje, Suomijoje, Airijoje, Latvijoje, Rusijoje, JAV, buvo premijuota tarptautiniuse konkursuose, surengė  šešias asmenines parodas. Šįkart kūrybinis bagažas pasipildo  septinta asmenine paroda „Apsisukimai“ Gintaro galerijoje-muziejuje.
Per daugiau nei dešimtį kūrybinės veiklo metų menininkė suformavo ir išgrynino originalų savo kūrinių stilių; Eglės braižas atpažįstamas bet kur. Iš meninės ir techninės kokybės, perfekcionizmo, vedančio ne šalto tobulumo, o šilto subtilumo link. Iš pamėgtų motyvų; aguonos galvutės, perpjautos plokščios ar trimatės, baltiškų simbolių, netikėtai sužmėžuojančių ant šiuolaikinių formų. Iš pamėgtos technikos – nėrimo sidabru.
Tačiau šį kartą Gintaro galerijoje-muziejuje Eglė Čėjauskaitė-Gintalė nubraukia į šalį įprastus motyvus. Ji kalba apie tai, kas šiuo metu jai svarbiausia. Kalba, kaip juvelyrei ir įprasta, formomis ir medžiagomis. Septintojoje asmeninėje parodoje dominuoja viena forma – apskritimo; ne veltui paroda vadinasi „Apsisukimai“. Viskas pasaulyje juda ratu – cikliškas laikas, filosofinės tendencijos praeina ir vėl sugrįžta, tai, kas buvo sena, vėl atrandama iš naujo. Ratas – viena tobuliausių ir universaliausių geometrinių formų. Esminių formų, galima sakyti. Visas žmogaus gyvenimas juda ratu – nuo gyvybės mirties link. Kita vertus, tai ir apsaugos simbolis; nuo seniausių laikų žinoma, kad nuo blogio jėgų apsisaugoti tepadeda apskritimas. Tam tikra prasme ir E.Čėjauskaitės-Gintalės paroda skirta apsaugai. Tiksliau, bandymui suprasti tai, kas svarbu, atrasti save pačią ir išsaugoti tai, kas atrasta.
Apskritimas vienokiu ar kitokiu pavidalu figūruoja kiekviename darbe. Apskritos segės iš šviesiai gelsvo mamuto kaulo su mažučių duobelių pėdsakais, sudarančiais netaisyklingus ornamentus – lyg kažkas būtų palikęs pėdas smėlyje. Tikros eglės spygliai po stiklu, žinoma, apskritu. Smaragdo žalia, sidabras, mamuto kaulo gelsvumas, auksas, gintaras  ir perlamutras.  Mažučiai plokšti apskritimai su artimųjų plaukais po stiklu, kaip medalionai, susipynę į vieną giminės medį. Apskriti laikrodžių stikliukai, kurių vienas dengia sukryžiuotas plonytes sidabrines vielutes, o kitas – smaragdo ovalą. Plokšti sidabru apkraštuoti apskritimai, kuriuose – skaidrus gintaras, tarsi stiklas, sudaro vėrinius. Tikriausiai neatsitiktinai ir dauguma darbų – būtent kaklo papuošalai, vėriniai, kuriais taip pat galima išgauti apskritimo formą ir kurie apsupa kaklą, jį saugodami.  Menininkės apskritimai-apsisukimai pasakoja apie pasikartojimus, leidžiančius geriau suprasti gyvenimą. Apie magiškus ratus, saugantį tai, ką supratai ir suradai.
Eglės Čėjauskaitės-Gintalės darbai preciziški ir subtilūs, rafinuoti ir profesionalūs. Kalbantys apie atradimus, vykstančius tuomet, kai ribas sau nusistatai pats. Šįkart ribos – apskritimo formos. Saugančio, o ne draudžiančio.