Paroda „Balsā i daiktā (Balsai ir daiktai)“

2017 m. rugpjūčio 15 d. Nidoje, Gintaro galerijoje muziejuje, menininkų namuose (Pamario g. 20)
bus pristatoma knyga „Žemaitijos balsai ir daiktai“ ir atidaroma paroda.
Atidarymas vyks rugpjūčio 15 d. 19 val.

2017 m. liepos 5 d. Žemaičių dailės muziejuje, Kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmuose (Parko g. 1, Plungė) pristatyta knyga „Žemaitijos balsai ir daiktai“  bei atidaryta paroda.

Paminklas namams
Į vieną leidinį sudėta juvelyrės E. Čėjauskaitės-Gintalės juvelyrika ir ją įkvėpusių profesorės V. Daujotytės žemaitiškų eilių kompaktinių diskų plokštelė.

 

 Ištrauka iš kompaktinės plokštelės

 

2015 m. sukurta E. Čėjauskaitės-Gintalės paroda „Balsai ir daiktai“ (žemaitiškai „Balsā i daiktā“) sulaukė didelio susidomėjimo. Sukūrus naujų kūrinių, be to, pasirodžius naujai V. Daujotytės žemaitiškos poezijos knygai, kilo noras tai įamžinti. Suartinus senųjų tradicijų įkvėptą juvelyriką su poezija, praplečiamos ir vienos, ir kitos suvokimo ribos. Knyga išryškina ir skirtingų kartų kūrėjų meninės raiškos sąskambius, atskleidžia daiktų bei poezijos bendrystę.
Leidinyje įamžinti objektai – škaplieriai, senovine pynimo technika sukurtos buities detalės, audimo staklių šaudyklės, ližės duonai pašauti į krosnį, sviestmušio dalys – šiuolaikiniam žmogui primena primirštus religinius, tautinius, folklorinius Lietuvos tapatumo akcentus ir taip padeda juos išsaugoti ateičiai.
112 puslapių albume-kataloge spausdinama V. Daujotytės pratarmė, juvelyrės E. Čėjauskaitės-Gintalės žodis, menotyrininkės Jurgitos Ludavičienės recenzija, prof. Alfredo Bumblausko, Petro Repšio ir Romualdo Inčirausko tekstai. Leidinį, kuriame gimtąja kalba šneka dvi žemaitės, dailininkas P. Repšys vadina paminklu savo namams.
Menotyrininkės J. Ludavičienės nuomone, žemaitiškos V. Daujotytės eilėraščiai nepuošnūs pilni pauzių, sustojimų, lėti, dažniausiai liūdni ir visuomet kupini savo vertės pojūčio. […] Tie žodžiai suteikia daiktams skambesį – rūstoką, žemaitišką. Bet viskas tinka, nes ir daiktai iš Žemaitijos, ir Eglė Čėjauskaitė-Gintalė, ir jos giminė – iš ten pat; čia toks verbalinis ir objektinis grįžimas ten, iš kur, pasirodo, niekada ir nebuvai išėjusi. Kartais žodžiai eina paraleliai daiktams, kartais iš jų lieka tik kelios sietu sugautos raidės, sudarančios žemaitišką dialogą. Daiktai, anot V. Daujotytės, „iš daiktiškumo gavę kūną“, įgavę vardą nuo žmogaus žvilgsnio“.
Žemaitiškas eiles, įrašytas į CD, skaito Vida Čėjauskienė.

E. Čėjauskaitės-Gintalės paroda „Balsai ir daiktai“ Plungės Žemaičių dailės muziejuje bus eksponuojama iki rugpjūčio 12 d.
Parodą ir albumo-katalogo leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba.
Leidinyje, kuriame atsiskleidžia žemaitiškų eilių ir jos įkvėptų juvelyrikos bei mažosios plastikos darbų sintezė, atskleidžia etninės kultūros paveldą bei aktualizuoja Žemaitijos regiono unikalumą. Sutelktos trijų moterų – poetės, juvelyrės ir neprofesionalios aktorės – pajėgos populiarins Žemaitijos regiono kultūrą ir padės puoselėti regiono savitumą, svarbų Lietuvai, švenčiančiai atkūrimo 100-metį.

Surengti parodą „Balsai ir daiktai“ (Balsā i daiktā) įkvėpė prof. Viktorijos Daujotytės žemaičių tarme eiliuoti tekstai – knygos  „Balsai ūkuose“ (Balsā ūkūs)  ir  „Gyvenu viena“ (Gīvenu vīna ), “Tai parėjau“ (Tata pariejau).

Balsai ir daiktai. Ekspozicija
Paroda Balsai ir daiktai. Ekspozicija (AV17) galerijoje Vilniuje 2015 m.

 

Balsai ir daiktai. Sagos
Balsai ir daiktai. Sagos

Eglės Čėjauskaitės daiktų balsai

Dr. Jurgita Ludavičienė

Kartais apie svarbiausius gyvenimo dalykus kalbėti nesugebame žodžiais. Kartais ilgai net ir nežinome, kas būtent mums gyvenime svarbiausia. Kartais ir tas supratimas, ir svarbumas ištinka staiga – ir tada nieko daugiau nebeįmanoma daryti, tik kalbėti ir klausytis. Klausytis daiktų, per juos išgirstant save. Ir kalbėti daiktais.Eglė Čėjauskaitė-Gintalė jau seniai suformavusi savitą, atpažįstamą savo stilių. Jau seniai turinti savo – pelnytai užsidirbtą – vietą lietuvių metalo meno žemėlapyje.
Aštuntoji asmeninė menininkės paroda „Daiktai-balsai“ iš tikrųjų kalba daiktais. Ir daiktai įgyja balsus. Ir ima kalbėti patys. O per juos visus kalba pati Eglė Čėjauskaitė-Gintalė. Kalba taip atvirai, taip asmeniškai ir drauge – taip daiktiškai, apčiuopiamai ir tikrai, kaip dar niekada nebuvo kalbėjusi.
Tie, kas bent kartą palaidojo ką nors mylimą, žino: daiktai gyvena daug ilgiau, nei žmogus. Žmogaus seniai nėra, o jo batai, rankinukas ar skarelė vis dar tebekabo spintoje, vis dar užkliūni žvilgsniu už bobutės akinių, vis dar saugai nieko jau nebesakančią sagą. Paskui supranti, kad kaip tik tai tau ir sako – daug daugiau, nei kada galėjai tikėtis. Kad buvę kitiems svarbūs kasdieniai daiktai kažkokiu neįvardijamu būdu išlaiko savo svarbą, dar daugiau – išlaiko ne tik savo esatį, bet ir dalį tų, kurie tą daiktą naudojo. Daiktas yra daug daugiau, negu tik daiktas. Daiktas įgyja balsą, tiksliau, jis visada kalba, bet reikia savyje atrasti tą dalį, kuri moka tai išgirsti. E. Čėjauskaitė įsiklauso į daiktus, juos atkurdama, perkurdama, paversdama juvelyriniais objektais, suteikdama jiems naujus pavidalus ir senus balsus.
Umberto Eco tėvo Viljamo iš Baskervilio lūpomis sakė: „Ženklai ir ženklų ženklai atsiranda tada, kai trūksta pačių daiktų“. Eglei Čėjauskaitei-Gintalei daiktų netrūksta. Priešingai. Parodoje – daiktai, perkeitę savo materiją ir įgiję dvasią. Kasdieniai daiktai, tampantys ženklais. Namų apyvokos daiktai, rasti ir įgyti, naudoti tų, kurių nebėra. Daiktai, iš medinių ar geležinių virstantys sidabriniais, išlaikantys formas, bet įgyjantys dvasią ir drauge – kitą paskirtį. Sagos, kiekvienuose namuose saugomos skardinėje dėžutėje nuo ledinukų. Žirklės su iškarpytu metalinės skaros lopinėliu. Spalvotos gėlės, grožio paveikslas iš babos siuvinėtos staltiesės. Buvusios kasdienybės fragmentai, virstantys juvelyriniais objektais ir pradedantys kalbėti. Daiktai įgyja balsus ir žodžius. Kartais tai Viktorijos Daujotės žemaitiškos poezijos žodžiai, tiksliau už Eglę pasakantys tai, ką ji girdi ir jaučia. Kartais iš žodžių lieka tik kelios sietu sugautos raidės, sudarančios žemaitišką dialogą. Daiktai, anot V. Daujotės, „iš daiktiškumo gavę kūną“ , įgavę vardą nuo žmogaus žvilgsnio.
Ši paroda – tarsi at-kurto žemaitiško universumo fragmentas. Buvusios (galbūt) harmoningos būties, gamtos ir kasdienybės šventumo vieta. Ten, kur laikas lėtas, kalba – žemaičių, žodžiai – žemiški, taupūs, neskubrūs, kur pilna neatpažintos poezijos, sunkios, kartais rūsčios, kuri įsižeistų, pavadinta poezija. Gal tokios vietos iš tiesų niekuomet nebuvo, gal tie daiktai – iš ilgesio, iš įsivaizduojamos atminties? Bet kokiu atveju, viskas labai atvira ir tikra. Nėra atstumo, atsitraukimo, savistabos ir saviironijos. Viskas kalba savo balsais.

 

Pirmą katą ši paroda pristatyta 2015 m. spalio 13 d. (AV17) galerijoje Vilniuje.