Trisdešimties neturinti juvelyrė E. Čėjauskaitė – už Lietuvos ribų žinoma menininkė. Jos juvelyrika puošiasi Japonijos imperatorienė, Moldovos premjero žmona ir Lietuvos mamų mamos. E. Čėjauskaitės darbus galima išvysti jau porą mėnesių veikiančioje Vilniaus dailės akademijos juvelyrikos galerijoje „ArgenTum“.

Smulkutė,  į studentę panaši 29  metų juvelyrė  Eglė Čėjauskaitė – jau pripažinta menininkė. Jos  darbai akį traukia tuo, kad, atrodo, žmogus gali visiškai nesirūpinti apranga – ypatingą jį daro papuošalai: Eifelio bokštą primenantys auskarai,  tarsi iš vytelių nupintas ir ikona pagražintas vyriškas vėrinys, gaidžio metams pagal kinų kalendorių skirtas  raudonomis plunksnomis išmargintas kaklo papuošalas, įvairias istorijas pasakojančios sagės.  Arba tarsi vąšeliu iš plonyčių sidabro siūlų nuregzta kaip mokyklinės uniformos suknelės apykaklė,  lyg voratinklio raštą atkartojanti nertinė sidabrinė mova ir gintarų prikimštas sidabro papuošalas.

Kartu su kolege Jurgina Erminaite, sukūrusi duetą žemaitišku pavadinimu „Vedvi“ (dviese), ji yra parengusi tris rūbų ir papuošalų kolekcijas ir surengė fotografijos parodą „Siužetų lenktynės“.

Įstabia E. Čėjauskaitės kūryba džiaugiasi ne tik privatūs Paryžiaus ir Tel Avivo kolekcininkai.  Japonijos imperatoriaus Akihito žmona Mičiko, prieš atvykdama į Lietuvą, jau buvo susipažinusi su mūsų juvelyrės darbais: jai, kaip ir Moldovos premjero žmonai, E. Čėjauskaitės papuošalų prieš kelerius metus buvo padovanojęs Lietuvos Vyriausybės vadovas.

Iš kur semiatės tiek daug idėjų?  Rodos, Lietuvoje, skirtingai nei Estijoje, nėra tokių senų juvelyrikos tradicijų. Kaip sugalvojate  papuošalams tokią netikėtą formą?

Man labai svarbi yra rūbo ir papuošalo sintezė. Tačiau ypatingą save gali padaryti tik pats žmogus. Papuošalas tegali pabrėžti jo asmenybę, skonį, subtilumą.

Beveik kiekvienas mano sukurtas papuošalas yra tarsi sustabdytos akimirkos, vaikystės, nūdienos „stop kadrai“…  Kai kurie jų ­ ­ – istorinių papuošalų interpretacijos, kai kurie – tiesiog mėginimas perteikti jausmą, nuotaiką.

Vienas iš sentimentalių prisiminimų – perlais ir porcelianu papuošta mokyklinė apykaklė, kuri anuomet buvo vienintelė puošmena, kas savaitę vis krakmolijama ir vėl prisiuvama. Dabar padariau tokią iš sidabro. Taigi šis  papuošalas – aprangos detalė.

Segės su „babulėmis“ –   duoklė ir pagarba mano mylimiausiai močiutei, kurią vadinu babunėle. Apskritai senatvė yra ypač įdomi tema, su savo patirtimi, paslaptimis ir raukšlėmis.

Kai medžiaga, su kuria dirbi, taip įvaldoma, kad apie ją nebegalvoji, gali užfiksuoti ir sukurti beveik viską. Ir nesvarbu, ar tu juvelyras, grafikas, ar tapytojas…

Talinas niekur nedingsta ir yra vadinamas juvelyrikos sostine, tačiau nemanau, kad Lietuva  atsilieka. Aš baigiau metalo meno plastikos specialybę Vilniaus dailės akademijos Telšių filiale ir įgijau magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedroje.  Taigi Telšiai – ne tik Žemaitijos sostinė…

„Literatūra ir menas“, prieš keletą metų informuodamas apie Jūsų parodą Gintaro muziejuje, atkreipė dėmesį į tai, kad darbai pilni netikėčiausių užuominų, jie daugialypiai ne tik forma, bet ir vylingomis prasmėmis:  džiaugsmingas pavidalų lengvumas išlaikęs rafinuotą,  viliojamą kaklą apaugančiu puošnumu.  „Autorė,  – teigė savaitraštis, akcentuodamas tik Jums būdingą „kaklo užkariavimą“, –  tarsi plečia  valdas, dekoruodama erdvę aplink; papuošalų struktūros slenka žemyn užgrobdamos dalį krūtinės, pečius ir augdamos iki skuostų trečdalio.“ Pratęsiant šią mintį galima pasakyti, jog susidaro įspūdis, kad  Jūs tarsi sąmoningai savo darbais žavite ir viliojate, kartu spęsdama spąstus: per arti priėjus prie antkaklio, galima pajusti ne itin draugišką jo briauną. Ar sąmoningai  taip užkoduojate daugialypę prasmę, ar tai nutinka netikėtai?

Viskas sąlygiška. Kiekvieno matymas skirtingas, daug kas atsiranda jusliškai, intuityviai. Kartais sąmoningai stengiuosi išlaikyti atstumą kaip apsaugą nuo ne visada mus su šypsena pasitinkančio išorinio pasaulio.

Tobulas juvelyrikos darbas primena mažą pasaulį, kurio formą ir stilistiką lemia autoriaus pažiūros, socialinė padėtis, artumas vienam ar kitam istorijos laikotarpiui, gyvenimo patirtis. Kaip asmeninė patirtis,  pažiūros veikia  Jūsų darbus?

Taip, visuma turi įtakos darbui. Neseniai su kolegėmis juvelyrėmis kūrėme  apdovanojimus – seges „mamų mamoms“, kurias apdovanojo Editos Mildažytės ir Vyriausybės projekto atstovai. Jas darydama stengiausi įdėti bent dalelę tos šilumos, kuria  nuo vaikystės mus apgaubia mama. Ir tiek pasirinkdama siužetus, tiek atlikimo maniera, plastika mėginau perteikti tą globą, švelnumą ir rūpestį. Jeigu santykis su mama būtų šaltesnis, kitokios būtų ir sagės.

Tokie papuošalai įgyja istorinę vertę ir gali keliauti iš kartos į kartą.

Ar pati turite iš kartos į kartą keliaujančių papuošalų? Ar bandote kai kurias iš tų detalių panaudoti savo kūryboje?

Turiu sidabrinių šaukštų. Tais pačiais srėbė mano prosenelė. Vienas šaukštas buvo perskilęs, galas – atskilęs, todėl puikiai tiko segei. Senoviniai įspaudai buvo puošni detalė.

Ar galite  pasakoti apie papuošalą, kurio atsiradimą nulėmė istorija, visuomeninė veikla ar protestas?

Ironizuodama netikrų akmenų ir pigios, blizgios bižuterijos madą vienai parodai padariau rožinio deimanto vežimaitį. Facetuotą rožinį deimantą (iš tiesų stiklą), 15 cm skersmens, įstačiau į akmeniui skirtą formą, pritaisiau ratukus, kad galėtų paskui save tempti pigios bižuterijos, vis dar labai mėgstamos Lietuvoje, šleifą.

Visai kitoks darbas – indų komplektas dviem. Jo atsiradimui įtakos turėjo mano mėgstama A. A. Jonyno poezija, vienas iš jo eilėraščių: „Tarytum porcelianas skamba oras, sensta voras,… suraizgęs tobulą nereikalingą tinklą…“

Žiūrėdama kadaise savo pačios darytas jaunesniosios sesers Birutės nuotraukas, sukūriau kaklo papuošalą su sege, į kurią perkėliau  jos nuotrauką. Žmogus juk auga, keičiasi, o jo vaikystė liko išgraviruota plieninėje sagėje.

Neturėdama 30 metų spėjote padalyvauti kone 40 parodų ir net surengėte keturias  personalines.  O kur dar fotografijos, kartu su bičiule J. Erminaite sukurtos rūbų ir papuošalų kolekcijos… Iš kur toks pavydėtinas aktyvumas, koks tas idėjų šaltinis?

Kuo daugiau semiame iš šulinio vandens, tuo daugiau jo, šviežio  ir gaivaus, sunkiasi į jį. Taip ir kūryboje. Produktyvumas  leidžia greičiau atplūsti naujoms mintims, idėjoms. Jos sklinda iš aplinkos, iš mus supančio pasaulio, atsitiktinumų, jausmų, vaizduotės…

Apžiūrinėdama Jūsų medalį, eksponuojamą Telšių „Alkos“ muziejuje, radau žemaitišką užrašą: „Neš pelel saldi meiga marga puoduškeli“. Iš kur šis humoras?

Šis medalis skirtas žemaičių lopšinėms. Dešimt metų dainavau Telšių folkloro ansamblyje „Insula“, ten traukėm daug dainų, tarp jų buvo ir lopšinių. Taip ir atsirado šis užrašas.

Kokią vietą Jūsų kūrybos procese užima į papuošalus „įdedama“ energetika? Ar rūpi, kas nešios Jūsų papuošalus, kas jais puošis?

Kurdama parodai, kiekviename darbe „užkoduoju“ tam tikrą mintį, idėją. Netaikau to konkrečiam žmogui, galima pačiam laisvai interpretuoti. Tokiame darbe jaučiu visišką laisvę.

Kitaip būna, kai papuošalą užsisako konkretus žmogus. Tuomet stengiuosi išsiaiškinti jį nešiosiančiojo veido bruožus, sudėjimą, temperamentą, skonį, progą, kuriai jis pritaikytas, kartais derinu ir prie rūbo. Savotiškai įdomu atspėti žmogų. Kartais išsyk pavyksta jį pajusti.

Susikalbėjimas yra svarbus dalykas. Smagu, kai papuošalą užsakęs žmogus žino, kokia yra mano darbų stilistika, ir suteikia visišką laisvę.

Atrodo, kad dažniausiai renkatės 1800 metų Lietuvoje naudojamą sidabrą ir 5000 metų – gintarą. Kodėl toks pasirinkimas?  Kuris iš jų labiausiai Jums paklūsta?

Auksas yra gana brangus metalas, kad iš jo būtų kuriami dideli, stambūs daiktai. Todėl dažnokai renkuosi sidabrą. Jis paklusnus, kalus, pakankamai lengvai apdirbamas. Patinka metalinis jo blizgesys.

Gintarą renkuosi retai, dažniausiai visai jo atsisakau, jį turi itin jausti.

Ar siekiate, kad Jūsų darbams  būtų būdingi lietuviški akcentai?  Kokie jie?

Lietuviškas santūrumas ir spalvų koloritas ir man nėra svetima. Kartais juvelyrikoje  sąmoningai panaudoju „istorines citatas“. Pavyzdžiui „Sidabro skraistė“: idėja kilo iš žemaitiško tautinio kostiumo, tiksliau – skarų, kurias moterys užsimesdavo per nugarą, net po keletą.

Kuriuos brangakmenius mieliausiai renkatės ir dėl kurių būdingų savybių?

Man pačiai gražiausi skaidrūs, vandenį primenantys akmenys, tokie kaip akvamarinas, topazas. O renkuosi tokius, kurie labiausiai tinka kuriamam papuošalui.

Pasaulio menų sostinė Niujorkas, kur menininkai jaučia viso pasaulio pulsą,  tapo dailininkų Rimvydo Bartkaus ir Žilvino Kempino namais.  Ar Jums nekyla noro važiuoti dirbti į užsienį, galimybių reikštis daugiau?

Man patinka gyvūnėlis voras. Jis uoliai mezga, raizgo savo voratinklį, o paskui tik priima tai, kas pakliūva į jo raizginį. Nesistengia plėstis, daro tai, ko jam reikia. Man gera Lietuvoje, stengiuosi čia įsitvirtinti. Į užsienį vykčiau tik pasitobulinti. Šiandien mūsų nevaržo jokia  hierarchija, esame laisvi, galime laisvai kurti ir galimybės reikštis daugiausia priklauso tik nuo mūsų pačių.

 

Savaitgalį skaitydama vieną iš storų Vakarų Europoje leidžiamų dienraščių kultūros priedų radau mintį, kad baigėsi dvidešimto amžiaus devintojo dešimtmečio viduryje buvęs populiarus minimalizmas, kai Johnas Pawsonas namus projektavo be baldų, Calvinas Kleinas rūbus modeliavo be detalių, o juvelyrai buvo diskretiški ir nesirinko nei akį rėžiančių formų, nei spindinčių brangakmenių. Dabar Londone kuriantys juvelyrai kuria vienetinius darbus, kurie yra ne tik ryškūs, masyvūs, bet ir rėksmingi. Kokios tendencijos matyti  Lietuvoje?

Mados tendencijos labiau būdingos mados namams, ne vienetiniams darbams. Lietuvoje kiekvienas kuria savo stilių, turi savo braižą.

Kas būdinga šiandienai? Sakyčiau, kad išryškėjo vyrų poreikis papuošalams. Jie puošia viską, ką gali.