Plungėje, Žemaičių dailės muziejuje, atidaryta jau aštuntoji asmeninė Eglės Čėjauskaitės-Gintalės juvelyrikos paroda, taip pat pristatyta leidyklos „Porta artis“ išleista knyga „Žemaitijos balsai ir daiktai“.

Į vieną leidinį sudėti juvelyrės kurti darbai ir ją įkvėpusios literatūros tyrinėtojos prof. Viktorijos Daujotytės žemaitiškos eilės. Sujungus senųjų tradicijų įkvėptus juvelyrikos kūrinius ir poeziją rastas naujas, originalus sąskambis.

Knyga tarsi išryškino skirtingų kartų kūrėjų meninės raiškos suvokimą, atskleidė pamatinį faktą – laiko ženklų skaitymas sugrąžina prie ištakų.

Čėjauskaitė-Gintalė gimė Telšiuose, tačiau neilgai ten gyveno. Būsimos juvelyrės vaikystė prabėgo Tučių kaime (Telšių r.) – gimtajame jos tėvo Algimanto vienkiemyje, kuris apsuptas miškų – kupinas gyvybės, gyvybinės energijos.

2003-iaisiais Eglė baigė studijas Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių taikomosios dailės ir dizaino fakultete, įgijo metalo meno specialybę. Iš čia patys geriausi atsiminimai. „Nuostabūs santykiai tarp studentų ir dėstytojų. Fakulteto bendruomenė tarsi didelė šeima, į kurią visada gera grįžti. Ir dabar užeini kaip į namus – gera, šilta“, – pasakojo E. Čėjauskaitė-Gintalė.

Dar mokydamasi Telšiuose rengė parodas sostinėje. Į Vilnių atvyko tęsti studijų. 2005-aisiais VDU įgijo dizaino specialybės magistro laipsnį. „Kai atvykau į Vilnių, neturėjau jokio plano čia apsigyventi. Sprendimas atėjo natūraliai. Tampi miestui reikalingas ir pasilieki“, – šypsodamasi sakė Eglė.

Šaknų stiprybė

Šaknys, menininkės įsitikinimu, ypač svarbios, be jų esi niekas. „Viską, ką gauni, į tave ateina per istoriją, palikimą, pasakojimus. Charakterio savybės, dainos, liūdesys ar džiaugsmas – susirenki visa, kas duota iš aukščiau. Gimdamas nesi tuščias popieriaus lapas, daug ką atsineši“, – įsitikinusi ji.
Praeitis – plati sąvoka, apimanti buvusių įvykių pasekmes, kurios tęsiasi dabartyje. „Turi jausti begalinę pagarbą praeičiai, privalai atsigręžti į savo šaknis, nesvarbu, kur gyventum“, – tikino E. Čėjauskaitė-Gintalė, puoselėjanti žemaitiškumą.

Ji neįsivaizduoja savo gyvenimo užsienyje – toli nuo tėvų, gimtosios kalbos. „Būtų skaudu, kamuotų begalinis ilgesys“, – mąstė juvelyrė.

Kelias iš namų dulkėtas. Pasak Eglės, į užsienį emigravę žmonės iš tikrųjų yra labai prisirišę prie tėvynės. Paklausti, kur norėtų būti palaidoti, visi kaip vienas atkerta, kad Lietuvoje. „Ne Norvegijoje, ne Anglijoje, bet gimtajame krašte. Ilgesys, kad ir netiesioginis, bet jis yra, – tvirtino kūrėja. – Pasąmoninis ryšys su žeme. Kad ir kiek žalotume žemę, ji vis tiek visus priima. Bet kokius – ir gerus, ir blogus, ji mus nešioja. Turime rūpintis savo žeme.“

Ūkininkai Algimantas ir Vida Čėjauskai užaugino tris atžalas. Eglė su seserimi Birute – meniškos sielos, užsiima kūryba, brolis – žemiškos profesijos atstovas, baigė veterinarijos akademiją.

Literatūrologė V. Daujotytė Čėjauskų šeimą palygino su medžiu, kurio šaknys – tėvas, o mama – žiedai. Medis duoda gerus vaisius, kai jo šaknys gilios ir kamienas tvirtas. „Mus gražiai augino – buvome laisvi rinktis. Ten, kur esame, ten, kur turime būti, atėjome vedami savo širdies, kažkieno rankos iš viršaus. Vedė ir nuvedė… Nebuvo nė kartelio, kad suabejočiau savo specialybe, ar tuo, ką darau“, – teigė pašnekovė.

Dovana išgirsti

Menininkė niekada nesako frazės „aš sukūriau“. Nieko neprisiima sau. „Mintys liejasi, o aš esu kaip laidininkas, vykdytojaas. Įrankis gautai informacijai ištransliuoti į aplinką. Tik spėk gaudyti idėjas. Jos ateina pačiu netikėčiausiu metu, visiškai negalvojant, kad tai kūryba. Tokia duota energija, vizijos. Kažkas daugiau, nei galime įsivaizduoti. Didžiausia dovana – išgirsti, pamatyti“, – apie kūrybos procesą kalbėjo juvelyrė.

Vizijų būta ir nuspėjamų, ir netikėtų, tačiau visas jas vienijo įkvėpimas. Tarmiškuose V. Daujotytės eilėraščiuose radusi ištisą sąsajų virtinę su savo šaknimis, juvelyrė tikino, kad dirbtuvėse kartais pasijusdavusi ne viena. „Atrodė, dirbtuvės pilnos babūnėlių ir prosenelių. Sklido nežemiška energija, kartais net drebinanti… Stipru, tačiau ne visada lengva, – pasakojo kūrėja. – Tarsi jaučiau jų nerimą, jautrumą, mačiau, kaip paskutines kapeikėles aukoja bažnyčiai. Stiprus tikėjimas – daugiau nei kanonai.“

Kūrėjos manymu, tikėjimas yra visur, ne vien sakralioje erdvėje. „Laumžirgio sparnuose – kryžius. Gamta taip sukurta – visa alsuoja gyvybe“, – konstatavo ji.

Eglė dėkinga savo mamai, padėjusiai taip gyvai išgirsti eiliuotus tekstus. „Mama skaitė garsiai – atrodė, tarsi širdis pakilo, tuoj tuoj iššoks. Toks gaivališkas pajautimas pagavo… Atrodytų, ne apie mano laiką parašyta, bet taip jautru – jaučiau tą skausmą, kasdienybę, ėjimą, valią, stiprybę. Atsivėrė toks gylis“, – sakė ji ir akimirkai nutilo.

Daiktiška tikrovė

Ar daiktai kaip nors mus pasišaukia, ar mes patys pasirenkame juos? „Keistas dalykas tie daiktai, ypač atsiradusieji iš senovės. Perduodami iš kartos į kartą jie neša savo istoriją“, – mintijo menininkė.

Kalbėdama apie daiktus, kuriuos pasirinko paversti meno objektais, Eglė stebėjosi, kaip anie atsidūrė jos akiratyje. „Tarsi aš užkliuvau už jų, vos neapvirtau, tarsi jie patys prašėsi būti priimti į visą šią daiktų kolektyvą“, – kalbėjo juvelyrė ir pridūrė, kad šiai parodai darbus kūrė taip, lyg pieštų gyvenimo medį.

Jos stilius jau susiformavęs, atpažįstamas. Daugiau nei dešimt metų dirba su sidabru ir mamuto kaulu, neria iš sidabro ažūrą ir lieja aguonų galvutes. Tvirtai išsikovojo vietą lietuvių metalo meno pasaulyje.

Tarmė kaip atpažinimo ženklas

Daugelis menininkės vaikystės draugų gyvena sostinėje. Su visais bendrauja, susibėgę draugėn kalbasi tarmiškai. Sostinėje sutinka nemažai kraštiečių. Šie, išgirdę išsprūstančią“ Eglės žemaitišką tartį, nudžiunga toks tokį susitikę. Užsimezga dialogas.

Juvelyrės septynerių metų sūnus Džiugas visas vasaras leidžia pas senelius kaime. Eglė tikisi, kad žemaitiškai tarpusavyje bendraujantys jos tėvai išmokys Džiugą tarmės. „Manau, kad sūnus kalbės ir žemaitiška šnekta, ir bendrine kalba. Svarbu išsaugoti, išlaikyti tarmę“, – tikino ji.

Žemaičiai nuo seno laikosi nuomonės, kad yra žemaičių tauta, turinti savo kalbą ir žemes. Tai sietina su ilgalaike istorine bei kultūrine autonomija, kuri padėjo išsaugoti regiono savitumą. Žemaičiai ilgiausiai neįsileido atėjūnų, tiek misionierių su kryžiais, tiek kryžiuočių su tos pačios formos kalavijais. Su pastaraisiais jie pirmieji ir susidorojo. Lietuva paskutinė Europoje buvo pakrikštyta (1387 metais), na, o Žemaičiai krikštą priėmė dar po 26 metų. „Ilgiausiai atsilaikė… Kažkokia stiprybė eina per žemaičius. Yra toks įžeminimas, užsispyrimas“, – išskyrė ypatingus būdo bruožus Eglė.

Anot pašnekovės, žemaitiškas humoro jausmas su niekuo nesulyginamas, savitas. Eglės kūriniuose tai atsispindi: ant „Musmušio“ gumos išgraviruoti dviprasmiški žodžiai: „Misliju, ka jau išeinu, i ka nieks neis su manimi.“

Knygoje „Žemaitijos balsai ir daiktai“ įamžinti iš senovės išlikę senoviniai rakandai – škaplieriai, senovine pynimo technika sukurtos buities detalės, audimo staklių šaudyklės, ližės duonai pašauti į krosnį, sviestmušio dalys – šiuolaikiniam žmogui primena primirštus religinius, tautinius, folklorinius lietuvybės tapatumo akcentus. Tarsi nuoroda į tai, kas bendra – atmintis, praeitis, šaknys. „Žmogus – tai ne vien kūnas, – kalbėjo Eglė ir rodydama į maišelį su žemėmis iš Žemaitijos pridūrė: – Esu. Aš čia esu.“ Žemaičiai – mažakalbiai, mėgsta trumpinti žodžius. Atrodytų, net kelios raidės įprasmina pačią esmę. „Taip norėjosi sugrėbti, išsemti tuos žodžius, raideles“, – pasakojo metalo plastikos kūrėja.

E. Čėjauskaitės-Gintalės rankose daiktai atgyja, kiekvienas įdomiai atsiveria. Savitai perkūrusi daiktus, juos pavertė juvelyriniais objektais. Ne tik suteikė naują pavidalą, bet ir prakalbino. Žirklės su iškarpytu metalinės skaros lopinėliu simbolizuoja mūsų norą pasisemti išminties iš protėvių, iškirpti gabalą istorijos. „Norisi daug pasiimti, suvokti, tačiau atsikerpi tik tiek, kiek duota“, – filosofiškai žvelgė juvelyrė.