Kaip sidabru inkrustuoti auksiniai biblijiniai obuoliai, kaip asirietiški nėriniai, kaip barokiniai ornamentai Eglės Čėjauskaitės – Gintalės kūriniai įveda stebėtoją į naują, archetipais grįstą, vaizdinių sistemą. Tai ir ploniausio sidabro gijos, ir figūratyvūs, istoriją pasakojantys darbai, ypač medaliai, ir funkcionalūs papuošalai. Tačiau, nepriklausomai nuo paskirties ir temos, visi jie yra subtilūs ir rafinuoti, visur jaučiamas individualios ir stilingos rankos palietimas, sureikšminant ir išskiriant tokias paprastas ir tuo pačiu sudėtingas charakteristikas kaip faktūra ar tokias temas kaip aguonų vaisius ar žmogiškieji monologai. Faktūra vyrauja daugelyje darbų – ar tai būtų sidabro gijų pynimas, ar paviršiaus apdirbimas jį skaidant ir koreguojant. Tokia korekcija yra archetipo modifikacija, naujų simbolių kūrimas jau esamų kultūrinių išraiškų pagrindu, asmeninės ikonografijos suteikiamų formų įtvirtinimas.
Ypač šiems teiginiams tinka „baltų“ serija – čia interpretuojama kultūrinė tradicija, individualiai ir dvasingai. Nuo „Kirvukų“, konceptualių darbų, kur objektas pats savaime yra kupinas archainės mitologijos, iki „Smeigtukų“, funkcionalių ir filigraninių, archetipinė istorija pasitarnauja kaip atspirties taškas. Toks kultūrinės atminties perfrazavimas suteikia daugiau interpretacijų ir veikia kaip energetinis užtaisas mažojoje plastikoje, išreiškiančioje seniai pamirštus mitus. Tai – naujieji maginiai objektai, talismanai, ženklai kūnui ir sielai. Lyg praeities atsiminimai, memento, atgaivinami ir įprasminami, nuvalant laiko ir kosmines dulkes.
Mitologizavimas, pasakojant istorijas, ypač ženklus medaliuose. Kai kurie įvaizdžiai, lyg perkelti iš senų fotografijų, įprasmina metale įvairialypes emocijas, ar tai būtų nostalgiškos Žemaitijos koplytstulpių vizijos, vedybinis portretas, moters su vaiku siluetas, vaiko su paukšteliu vaizdinys ar grafikinis vaistinės iškabos motyvas. Subtilumas, charakterizuojantis visą menininkės kūrybą, figūratyvinėse kompozicijose atsiskleidžia kaip esminis bruožas, persmelkiantis iliuzoriniais įvaizdžiais, lyg šešėliais. Jos medaliai –„ex libris“, pilni egzistencinių, filosofinių nuorodų, atveriantys transcendentinę portretuojamųjų būtį, perauga į universalių kategorijų ženklinimą.
Sidabro „nėriniai“, tokie plonyčiai, kad, rodos, nemeta šešėlio, yra menininkės vizitinė kortelė – pristatyta daugelyje parodų. Jie primena archaines paslaptingas civilizacijas, karalienių papuošalus, yra trapūs ir elegantiški, dekoratyvūs ir stilistiškai sudėtingi. Detalės – sagutės, kabliukai, užsegimai yra kaip atskiri meno kūriniai, nelygiai formuoti ir pasižymintys išieškota faktūra. Šie tinklai įprasmina ir būtį – nešiojami lyg šarvai jie saugo ir įkalina. Iliuzoriniai voratinkliai apnarplioja gijomis, iš kurių nesinori painiotis – jos lyg sirenų giesmė pavergia ir užburia. Jie daugiau susiję su legendomis ir pasakomis negu su istorija. Efemeriški, rafinuoti darbai yra konceptualūs, jų dėvėjimas, nors tai ir įmanoma, gali būti traktuotas kaip subtilus performansas. Menininkės kūriniai aplamai yra toje neapibrėžtoje zonoje tarp funkcijos ir konceptualumo, jų vertinimas liečia abi sferas. Tačiau tai ir yra aukštosios juvelyrikos bruožas.
Panašiai ir segės yra daugiaprasmės, tiek dėl interpretacijų gausos, tiek dėl pritaikymo variacijų („Segė su paslaptimi“ ar „Ragatkė-gėlė“). Figūratyvūs darbai, atsiskleidžiantys šioje mažojoje plastikoje tokiais motyvais kaip paukštis, žmonės, aguona, avinėlis asociuojasi tiek su praeities vizijomis, tiek su simbolinėmis mini istorijomis, kur pasakojimas yra raiškus, nors ir priklausantis nuo žiūrovo patyrimo. Neryškūs, šešėliniai archetipai suteikia darbams dar vieną dimensiją. Grakščios formos segių plokštumoje traktuotos atsargiai ir virtuoziškai, be nereikalingų detalių, žaidžiant faktūra ir aukso-sidabro priešpastatymu. Faktūra yra kone svarbiausia charakteristika, ji veikia kaip pagrindinė išraiškos priemonė, dėl savo ornamentalumo tampanti esminiu kūrinių bruožu. Taip ir žieduose, faktūra įprasmina „barokišką“ požiūrį, siejasi su istorine juvelyrika, su XVII amžiaus įtaka, perfrazuota ir apibendrinta. Įdomūs ir netikėti jos vestuviniai žiedai, suteikiantys dekoratyvesnį ir originalesnį požiūrį į tokį įprastą juvelyrikos panaudojimą.
Eglė Čėjauskaitė-Gintalė dirba ir vyrams skirtoje srityje – jos sąsagos, kurios paprastai nėra simetriškos, o pateiktos kaip du skirtingi objektai, susieti stilistiškai, atgaivina primirštą mažosios plastikos sferą. Tiek abstrakčios, tiek figūratyvios, jos raiškiai praturtintų vyrišką apdarą, subtiliau negu jau įprasti žiedai ir auskarai. Ypač įdomus yra akmenų panaudojimas – įmontuoti kur ne kur, lyg atsitiktinai, lyg tarp kitko, jie suteikia puošnumo ir reljefo. Aukso ir sidabro žaismas taip pat praturtina abstrakčias, amorfines formas, lyg iš kažkokių fantastinių jūros gyvūnų kiaukutų.
Auskarai dažnai taip pat yra asimetriški, kiekvienas jų – atskiras meno kūrinys, o kartu jie atskleidžia koncepciją lyg iš kito taško, atpasakoja istoriją du kartus, papildant ir sureikšminant. Tai – ta pati paslaptis, pateikianti skirtingus „raktus“. Trapūs, ažūriniai pavidalai, lengvi ir rafinuoti, įgalina dėvėtoją pasijusti išskirtine tos užmintos mįslės saugotoja.
Koncepcija ir funkcija menininkės darbuose vejasi viena kitą, tai yra netikėtas ir stebinantis bruožas. Mažiausiuose darbeliuose galima įžiūrėti magiškas prasmes ir visą asociacijų spektrą. O svarbiausia – visur jaučiamas individualumas, savitas požiūris, asmeninės istorijos, perpasakojamos raiškia ir originalia forma.