Lietuvių kolekcija išsiskyrė santūrumu ir vientisumu. Jų darbams prireikė bene daugiausia vietos ekspozicijoje, ir ne mažiau – minties požiūriu. Lietuvaičių darbuose atsispindėjo ir tai, kaip puikiai jos yra įvaldžiusios amatą.

Autoritetingi komisijos nariai, kuriems pirmininkavo „Marzee“ galerijos (Nyderlandai) direktorius Marie-Jose van den Hout, anonimiškai peržiūrėjo beveik du tūkstančius fotografijose įamžintų juvelyrų iš valstybių, esančių aplink Baltijos jūrą, darbų ir atrinko 46 geriausius. Jie buvo eksponuojami į šiaurę nuo Helsinkio nutolusio Imatros miestelio meno muziejuje.

Iš anksto nieko neplanavusios ir savo sumanymų nederinusios Lietuvos menininkės tarsi papildė viena kitą. E. Čėjauskaitės-Gintalės kūriniai tarytum skirti fizinėms traumoms maskuoti, J. Erminaitė primena didžiąsias žmonių ydas, U. Blažytė atsigręžia į neregius ir, pasitelkusi Brailio raštą, tiesia jiems ranką. Medžiagas menininkės taip pat pasirinko skirtingas: E. Čėjauskaitės-Gintalės darbuose dominuoja plienas ir sidabras, J. Erminaitės – stiklas, sidabras, įvairūs daiktai, U. Blažytės – emalis, žalvaris, gintaras, sidabras ir kt.

 

Ne vien papuošalai

Tačiau šiuolaikinėje juvelyrikoje nebūtinai naudojamos brangios medžiagos. Ir ne visi darbai skirti puoštis. Seno bato atplaiša gali pasufleruoti mistinę istoriją. Į auksą susukę paukščio išmatas kai kurių šalių menininkai taip pat regi užslėptą prasmę.

„Šiuolaikinė juvelyrika nebūtinai byloja apie teigiamus jausmus, tokius kaip džiaugsmas ir meilė, darbuose galite įžvelgti  baimę, agresiją, skausmą ar net prievartą, – specialiame parodai skirtame leidinyje rašo Paivi Ruutiainen. – Šiuolaikinėje juvelyrikoje veikia įvairios įtakos: fizinė, kultūrinė ir netgi lyčių.“

Tai, kad jų darbai buvo atrinkti anonimiškai ir jos turėjo progą juos pristatyti, kartu daug kuriančios  ir sostinės galerijoje „Argentum“ dirbančios menininkės E. Čėjauskaitė-Gintalė ir J. Erminaitė vadina didžiule sėkme: „Kartais kyla abejonių, ar esi teisingame kelyje. Gerai, kad yra dvejonių, tačiau pasitaiko ir piktų vertinimų. Po Suomijos parodos suvokėme, kad esame įdomios bendrame juvelyrikos kontekste, atskleidėme savitą požiūrį. Tai patvirtina ir faktas, jog buvome atrinktos iš tokio gausaus būrio.“ Prieš daugelį metų į duetą žemaitišku pavadinimu „Vedvi“ (dviese) susibūrusios menininkės džiugino Lietuvos valstybės viešnias – Jungtinės Karalystės karalienę, Japonijos imperatoriaus Akihito žmoną Mičiko, aplinkinių šalių premjerų žmonas, kurioms buvo padovanoti jų kūriniai.

Menininkių segėmis puošėsi ir Lietuvos mamų mamos, kurias kelerius metus rinko Editos Mildažytės televizijos laidų žiūrovai. Jų darbai buvo eksponuojami Lietuvos tūkstantmečiui skirtoje juveyrikos parodoje „Baltų menas“, vykusioje Taikomosios dailės muziejuje.

Iš Telšių kilusios menininkės yra sukūrusios  keletą drabužių ir papuošalų kolekcijų, medalių, jos –  ir tarptautinės medalininkų asociacijos (FIDEM) narės. Visos trys juvelyrės priklauso Lietuvos dailininkų sąjungai.

U. Blažytė, be tradicinių Lietuvos juvelyrikai būdingų medžiagų – sidabro, gintaro ir vario, gali netikėtai, tačiau įdomiai panaudoti gabalą kempinės, plastmasę ar žvejybos kabliukus. Pasak J. Ludavičienės, Ugnės papuošalai primena, kad yra silpnesnių žmonių, kuriems reikia globos ir pagalbos. Neregiams ir regos sutrikimų turintiems asmenims skirta ir Ugnės paroda pavadinimu „Aš esu (nesu)“. Menininkė tarsi skatina įlįsti į svetimą kailį, užmerkti akis ir pasitelkti kitas jusles: lytėjimą, kvapą, klausą, temperatūrą ir veiksnius, kuriais vadovaujasi neregiai. Iš įvairių Europos Sąjungos šalių monetų sudėto kaklo papuošalo užrašas anglų kalba Brailio raštu: „I am (not ) blind again“, „I trust in you“ („Aš vėl nebesu aklas“, „Tikiu tavimi“). „Kolekcija „ I am ( not)“ –  tai žaidimo forma, skatinanti komunikaciją tarp silpnaregių, neregių ir „reginčiųjų“, – savo kolekcijos prasmę atkoduoja autorė. – Tiems, kurie nori būti jautresni esantiesiems greta, be regos, siūlau labiau pasitelkti kitas jusles ir ne tik…“ U. Blažytės juvelyrikoje naudojama ne tik Brailio raštas, bet ir įvairios tekstūros (slidumas ir šiurkštumas), įvairios medžiagos (gintaras, sėklos, džiovintos žolės, mamuto kaulas, ebonitas, emalis, sidabras, varis, veidrodis, monetos ir net magnetai), kvapai (prieskonių, eterinių aliejų), kurie „atitinka“ skirtingas kūrinio detalių spalvas. Be to, čia daug spalvų, kontrastų, tamsių kontūrų. Įdėmiai apžiūrint darbus galima pastebėti, kad pajudinti jie skleidžia garsą: sėklos šiugžda, metalas skimbčioja.

 

Grožis gydo

E. Čėjauskaitė-Gintalė, meno kritikų vadinama subtilia ir konceptualia menininke, parodoje „Lygsvara“ bando nustebinti netikėtomis idėjomis, išreikštomis elegantiškai ir ramiai. Pagrindinis jos tikslas – puošniomis juvelyrikos detalėmis padėti fizinę negalią turintiems ar kitaip traumuotiems žmonėms. Renesanso, baroko ir klasicizmo laikotarpių detalės, priderintos prie šiuolaikiškos juvelyrikos, puikiai maskuoja avarijose ar buityje traumuotas kūno dalis ar tiesiog gerina laikyseną.

Parodos albume pateiktas E. Čėjauskaitės-Gintalės darbas „Confidential“ („Asmeniškai“). Mergina, po ligos netekusi plaukų, tai bando maskuoti ilgaplaukiu į kuodą surištu peruku. Šis kūrinys –  koralu dabintas sidabro papuošalas, puikiai derantys  prie įspūdingų peruką prilaikančių auskarų. Taip maskuojami ligos padariniai.

Visi Suomijos parodai sukurti  E. Čėjauskaitės-Gintalės darbai susiję su medicina. Sužalotam, sulaužytam ar patemptam riešui ji sukūrė modernią movą, kuri kartu yra ir piniginė. Kailinė, senų laikų aprangos detalė, lengvai pritaikoma šiais laikais, ir saugo, ir puošia sužalotą ranką.

E. Čėjauskaitei-Gintalei metalas yra karkasas, slepiantis sužalotą kūno vietą. Sakykim, apyrankė patemptam riešui – puošmena, primenanti Renesanso laikų apyrankes ir pirštines. Eglės riešinė – iš plieno su sidabro detalėmis. Puošyba atlieka ir meninę, ir praktinę funkciją.

Autorė seniai galvojo apie kūno korekcijai ir lengvų traumų padariniams maskuoti skirtus papuošalus. Iš plieno ir sidabro nuaustas įtvaras, skirtas krypstančiam stuburui tiesinti, lyginamas su medicininiu įtvaru, atkartoja rūbo detales. Pasirinkusi tokią techniką, E. Čėjauskaitė-Gintalė primena dabar tik muziejuose matomas puošnias Renesanso laikų sukneles, apykakles, rankoves. Jos sukurtas papuošalas minimaliam drabužiui suteikia renesansinio puošnumo.

 

Mados diktatui, peršančiam siauranosius batus, dėl kurių avėjimo iššoksta didžiojo piršto kaulas, juvelyrė siūlo priešintis tobulindama avalynę. Bandydama padėti kojų skausmus kenčiančioms bičiulėms, ji sukūrė naują, greičiausiai tik vasarą arba namuose avėti tinkamą apavą. Akis užkliūva už kamštinio laikiklio, įstatomo tarp didžiojo ir gretimo piršto. Taip juvelyrikos dirbinys neleidžia augti kaului ir palengvina gyvenimą. Gotikos madas atkartojantis batas taip pat turi žavesio – jo padas iš kailio, apjuostas sidabro grandinėle.

Paklausta, iš kur jos kūryboje tiek idėjų, kuriomis tarsi bandoma padėti sergantiems ir kenčiantiems žmonėms, E. Čėjauskaitė-Gintalė atsako, kad gyvename sergančioje ir liguistoje visuomenėje. Jos aplinkoje daug merginų ir moterų, norėdamos būti madingos, avi per mažus ar per siaurus batus, taip pasmerkdamos savo pėdas skausmui. Autorė pabrėžia, kad visais laikais dėl įsigalėjusio grožio etalono moterys skaudžiai traumuodavo save.

Ją papildydama J. Erminaitė teigia, kad juvelyrikos detalės padeda nukreipti nepageidautiną dėmesį: „Jeigu žmogus yra patyręs traumą ar yra kamuojamas ligos sukeltų nepatogumų, jis pavargsta nuo aplinkinių dėmesio ir nuolatinio smalsumo, o toks papuošalas padeda išvengti iš to kylančios užuojautos.“

Į mano pastabą, kad Eglės kolekcijos papuošalai turi ne tik būti dekoratyvūs, bet ir atlikti tam tikrą funkciją, o mes gyvename visuomenėje, kurioje visi nori būti individualistai, todėl ir bandymas papuošalais slėpti įvairias negalias tarsi atspindi tai, juvelyrė atsako lakoniškai: „Interpretacijų gali būti visokių.“

 

Kalbanti medžiaga

Trečiajai parodoje Suomijoje dalyvavusiai daugelio konkursų laureatei J. Erminaitei artimiausias dvasinis žmogaus pasaulis. Parodai ji sukūrė monstrancijų kolekciją, perteikiančią sakralią nuotaiką ir kartu išryškinančią žmogaus ydas. Pasak menotyrininkės Jurgitos Ludavičienės, žodis monstrancijalotyniškai reiškia „pasirodyti“, todėl J. Erminaitė taip demonstruoja ironišką požiūrį į žmonių nuodėmes.

Paklausta apie pasirinktas atskleisti ydas, ji išvardija septynias didžiąsias žmogaus ydas: puikybę, gobšumą, gašlumą, rūstumą, pavydą, nesaikingumą, tingumą.

J. Erminaitei labiau rūpi išryškinti idėją. Paklausta, kaip pradėjo kurti kolekciją, ji pamini prieš keletą metų sukurtą sidabrinį dėklą mobiliajam telefonui pavadinimu ,,Lampada“ (tai tabernakulio lempa, bažnyčioje nurodanti, kur yra Švenčiausiasis  Sakramentas). „Šis darbas pabrėžia žmogaus egocentriškumą ir puikybę kaip vieną pagrindinių postūmių į gilesnį žmogaus nusidėjimą (užterštumą). Nuo to ir prasideda visos kitos žmogaus ydos, – neskubėdama žodžius renka menininkė. – Mes taip su jomis suaugę, kad jų visai nebepastebime ir laikome tai savaime suprantamu dalyku mums, bet ne kitam. Todėl ši monstrancijų kolekcija yra tarsi priešpriešinimas tam, ką iš tiesų mes adoruojame.“

Visos monstrancijos vienodos, padarytos iš stiklo. Kiekviena jų stovi ant nupjautos didžiulės taurės kojos, skiriasi tik centre pavaizduotos „ydos“.

Menininkė, kuriai nesvetimos metaforos, ydoms pavaizduoti renkasi įvairius daiktus ir simbolius: surūdijusio šaukšto „galvą“ su skyle viduryje, plieninį vyno lašų surinkėją, raudonu aksominiu vidumi, iš sidabro atkartotą piniginės sagtį, sumažintą durų kabliuką, varžantį skaidraus stikliuko judėjimą monstrancijos viduryje. Pastarasis tarsi simbolizuoja vidinio judėjimo suvaržymą ir ribotumą. Monstrancijos šerdyje yra ir termometras lauko temperatūrai matuoti. Tai tarsi išoriniai spinduliai, apjuosiantys centrą; deja, šiluma jo taip ir nepasiekia… Sąmoningai neįvardydama kiekvieno darbo atskirai, J. Erminaitė parodai pateikė bendrą ydų sąrašą. „O jau kiekvienas tegul atsirenka“, – šypteli ji.

Į klausimą, kodėl pasirinko ydas, atsako: „Jos yra neatsiejama žmogaus dalis, tačiau būtina jas pastebėti ir atrasti savyje. Suomijos parodai sukurta mūsų kolekcija labai vientisa: Eglė, pasitelkusi mediciną, kūrė tai, kas padėtų ir kartu papuoštų  žmogų. Ugnė susitelkė ties aklumu, taip tiesdama ranką neregiui. Mano darbai kalba apie ydas – tai, apie ką reikia nuolat priminti žmogui.“

Paprašytos palyginti, kurių šalių menininkams yra artimiausios, „Vedvi“ iškart pamini estus. Jos turi omenyje tai, kad lietuvių ir estų estetikos jausmas yra panašus, ryšys su medžiaga – glaudus ir pagarbus.

 

Kitų šalių menininkai naudoja daug sintetinių medžiagų, darbai labiau eksperimentiniai, eskiziniai, jiems svarbu išreikšti idėją. „Mūsų išraiška kiek kitokia, gal didesnė pagarba medžiagai, – svarstė menininkės. – Pirmiausia aplanko mintis, po to galvoji, kokia medžiaga tiks – ar sidabras, ar reikia kitos medžiagos. Sidabras yra viena plastiškiausių medžiagų. Pamėgtas plienas dažnai derinamas su sidabru. Ši dermė artima lietuviams, mėgstantiems pilkus tonus.“

Pasak E. Čėjauskaitės-Gintalės, kuriant papuošalą ar žiūrint į jį daug lemia emocija. Užsienio kolegų darbuose buvo užkoduotų vaikystės atsiminimų, politinių poteksčių. Analizuojant temas akivaizdu, kad Koru 3 dalyvavusiems juvelyrams labiausiai rūpi žmonių tarpusavio santykiai, bendravimas, seksualumas. Kai kurie menininkai aukština gyvūnėlius. Taigi parodoje atsispindėjo labai skirtingos ir kontrastingos temos.

Priešingai nei lietuvaitės, daugumai parodos dalyvių juvelyrika nėra pragyvenimo šaltinis. Tai tik kūrybinė išraiška. Juvelyrės džiaugėsi, kad parodos Koru 3 metu vykusiose kūrybinėse dirbtuvėse pasisėmė patirties ir subrandino naujų idėjų.

E. Čėjauskaitė-Gintalė, patekusi į dėstytojos iš Vokietijos Ute Eitzenhöfer grupę, keturias dienas dirbo su akmenimis, įgyvendino savo idėjas. Jos sumanymas „Komunikacija“ sužavėjo dvylikos juvelyrų grupę. „Komunikacija“ – tai dvi poros akmens žiedų, sujungtos plieno viela. Per vidurį slankioja gintaro gabalas, kuris juda tuomet, kai žmonės, užsimovę ant pirštų žiedus, pradeda jais žaisti, – apie sumanymą pasakoja autorė. – Tai dviejų žmonių komunikacija – savotiškas minčių, patirties, jausmų priėmimas, atidavimas ir pasidalijimas jais. Taip bendraujant lengva rodyti emocijas.“

J. Erminaitė, atrinkta į Iris Eichenberg iš JAV grupę, turėjo ne tik kurti, bet ir analizuoti, ką daro, bei pristatyti baigtą darbą. „Viskas prasidėjo nuo žaidimo – niekas nekalbėjo, iš krepšių traukė daiktus, su kuriais pradėjo žaisti, – įspūdžiais dalijosi menininkė, kuri į Suomiją vežėsi perpus perpjautą akmenį. – Po trumpos pažinties ir smagaus atsipalaidavimo prasidėjo kiekvieno menininko kūrybinio kelio pristatymai, diskusijos, imta dalytis kūrybine patirtimi. Po dviejų dienų intensyvių diskusijų dėstytoja kiekvienam individualiai parinko užduotis, žavėdama taikliomis įžvalgomis apie kiekvieną autorių ir jo kūrybinį kelią.“

U. Blažytė pateko į Constance Schreiber vadovaujamą grupę. Stebėdama save ir kitų kūrybos procesus, girdėdama įvairių komentarų, Ugnė dar kartą suvokė, kad juvelyrika, kaip ir viskas šiame pasaulyje, tėra spalvingas žaidimas: ,,Kartais mes žaidžiame pernelyg rimtais veidais… Vos tik ką nors sureikšmini, ir gyvenimas tau iškrečia graudų pokštą. Viskas yra vienodai svarbu ir nesvarbu.“

Paklaustos apie kūrybinių dirbtuvių pamokas, juvelyrės atsakė, jog labiausiai įsiminė tai, kad niekas darbų blogai nevertina, yra bandoma įsigilinti ir savo pastabomis bei įžvalgomis dalytis su kitais. „Prasiplėtė akiratis, išmokome nevertinti  nei savęs, nei kitų“, – lyg susitarusios tvirtina „Vedvi“.