„Atsivėrimas“

Eglės Čėjauskaitės-Gintalės ir Martyno Gintalo paroda „Atsivėrimas“.
vyko Palangos gintaro muziejuje nuo 2019 birželio iki 2020 m. birželio mėn.


Paroda „Atsivėrimas“ Palangos gintaro muziejuje

„Atsivėrimas“ galerija FLICKR

Pokalbis apie ekspoziciją „Atsivėrimai“ Palangos gintaro muziejuje.
LRT laidos „Ryto allegro“ ištrauka \ 2019.05.30

Atsivėrimas

Metalo menas kalba – ne, ne apie papuošalus. O apie esmę. Apie žmogaus gyvenimo esminius momentus. Gal todėl, kad pati medžiaga yra viena esminių žmogaus gyvenimo komponentų, esanti šalia jau šeštą tūkstantmetį. Tam, kad iš metalo sukurtum objektą, reikia ugnies ir vandens, žemės ir oro – dalykų, be kurių žmogaus gyvenimas net ir šiais dirbtinio intelekto ir aukštųjų technologijų laikais yra neįsivaizduojamas. Tačiau metalas ir dabar tebenaudojamas ne tik kardams ar peiliams gaminti. Iš jo galima padaryti skalpelį atverti kūnui, o galima – sielai. Kaip Eglė Čėjauskaitė-Gintalė ir Martynas Gintalas parodoje “Atsivėrimas”.
Eglė Čėjauskaitė-Gintalė, viduriniosios kartos lietuvių metalo menininkė, jau seniai yra suformavusi savitą, atpažįstamą savo stilių. Jau seniai turinti savo – pelnytai užsidirbtą – vietą lietuvių metalo meno žemėlapyje, eksponuojanti savo kūrinius ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Portugalijoje, Vokietijoje, Japonijoje. Daugiau nei dešimt metų Eglė dirba su sidabru, auksu, brangiaisiais akmenimis, mamuto kaulu ir gintaru. Tačiau tai – tik medžiagos, ir jos būtų bevertės, jei jos nebylotų apie prasmę. Jei kieviena detalė ir kiekviena medžiaga intuityviai ir drauge apgalvotai nevestų prasmingumo ir esminių žmogiškųjų momentų link. Atsivėrimas: kažkas labai svarbaus ir labai asmeniško. Giluminiai dalykai, kuriuos patiria kiekvienas mūsų. Svarbiausi gyvenimo momentai, išreiškiami per objektus. Tokie, kaip gimimas – sidabriniai krikšto marškinėliai, augimas ir patyrimas, ieškojimas ir praradimas, ir regėjimas aplink to, kas esmingiausia. Dalykai atpažįstami: mažutės rankos, kojos, širdys, akys, gyvūnai ir vabalai susiveria į juvelyrinius objektus. Senovinis matuoklis ar senelio kastetas susijungia su autorės rankomis sukurtais juvelyriniais papildymais. Daiktai atgyja, išlieka, pražysta – kartais visiškai netikėtai. Tai kiekvieno mūsų istorija. Kiekvieno nueitas gyvenimo kelias. Kiekvienam etapui – savas pavidalas. Reikia tik įsigilinti ir atpažinti, nustebti ir pripažinti.
Tačiau tai – dar ne viskas. Kiekvienoje smiltelėje, kiekviename pušies spyglyje galima įžiūrėti visą pasaulį, kaip jau seniai sakė japonų poetai. Kiekvienas, net ir mažiausias, daiktelis yra makrokosmo atspindys. Todėl Martynas Gintalas atgaivina juvelyriką, priversdamas žiūrovą pasijusti skruzdėle, galinčia pažvelgti į papuošalus iš vidaus, pamatyti detales – ir suvokti, kad viskas yra Viena. Kad smulkiausia kruopelė yra pasaulio dalis, lygiai kaip ir didžiausias kalnas. Ir lygiai kaip ir mes. Kad visi mes – skruzdės ir spygliai, kryžiai ir plunksnos, žmonės ir daiktai – visi drauge mes sudarome kažką, kas yra daug didesnis už mus pačius. Ir tai tikriausiai ir yra pats didžiausias atsivėrimas.
Dr. J. Ludavičienė