Atrodytų, Unisex juvelyrika yra labai tiesmukiška ir minimalistinė, besiužetė ir lakoniška. Taip, ji yra ir tokia, tačiau dažnai rafinuotumas, pastebimas taupių priemonių naudojime, reiškiasi ir siužetais, neretai siurrealistiniais. Unisex sagė – bandymas postmodernistiškai atspindėti vidinį individo pasaulį, sukuriant objektą, prie kurio dera ir derinama apranga. Tai – savarankiški objektai, įtakojantys individualią išraišką kaip netikėti ir universalūs ženklai, novatoriški ir pilni paslėptų prasmių.

Galerijoje „Meno niša“ vykstanti konceptuali Unisex sagės paroda kelia visą eilę klausimų, susijusių su lytimis, identitetu, seksualumu ir gyvenimo būdu. Ekspozicija išties įvairi – nuo lakoniško Šarūnės Vaitkutės/Dainiaus Narkaus stačiakampio iki sudėtingų Marytės Dominaitės – Gurevičienės emalių. Nuo R. Mėnulio Katino „Purpurinės širdies“, heraldinės sagės, iki Sandros Malaškevičiūtės apibendrintos „Morkos“, panašios į vaikišką žaisliuką. Figūratyvumas iš esmės užleido vietą dizaineriškoms kompozicijoms, lyg temą perimtų vyriškoji lytis. Tačiau lyčių problematika netapo pagrindiniu akstinu, atvirkščiai, pasireiškė įvairialypės idėjos, siekiančios toli už lytinio identiteto ribų. Taip Jurgita Erminaitė-Šimkuvienė pristato savo sagių grupę „Nelyginti“, vartotojiškos visuomenės ženklus, produkcijos ištroškusios minios heraldiką, naująjį gyvenimo leitmotyvą. Lygintuvai, kaip naujos realybės simbolis, pateikiami sarkastiškai (sarkazmo šioje parodoje netrūksta), lyg tarp kitko, lyg atsainiai, tuo dar labiau išryškinant bendruomeninės tuštybės idėją. Antras menininkės darbas – įspėjimo signalas – asociuojasi su hip hopo kultūra, su graffiti ir Metropolio gyventojais. Asociuojasi su Bronksu. Naujos laisvės ir individualybės sureikšminimas, miesto gaujų bei subkultūros priminimas, nestandartinis mąstymas išreiškiami lakoniška geometrine forma. Lakoniški yra ir Sauliaus Vaitiekūno darbai – juose bandomas įprasminti ryšys su Dievu. „Mano jungas švelnus, mano našta lengva“, „Tik Tu esi“, „Esu kartu, nebijok“ir kiti užrašai margina konstruktyvius kvadratus. Čia Unisex, tinkamas abiems lytims, tampa tinkamu visiems žmonėms, su šauksmu sustoti, nusiraminti, pagalvoti apie save ir Dievą. Šios sentencijos verčia kontempliuoti tikėjimo tiesas, priartina prie universalių religinių apmąstymų. Tokie iš pirmo žvilgsnio supaprastinti yra ir Eglės Čėjauskaitės – Gintalės kūriniai „Kryptys“.

 

Pajūrio akmuo primena abstrakčias plaketes, kuriose visas dėmesys yra sutelktas į akmens grožį, o sidabriniai ženklai susispaudžia į vyrišką ar išsiskleidžia į moterišką simbolius. Pastarieji yra ir pasaulio kryptys, pliuso – minuso ženklai, daugiaprasmiai ir išmoningi. Kaip netikėti žaislai suaugusiems, jie formuoja naują požiūrį į kinetinę plastiką, yra konceptualūs ir lakoniški. Vytaro Kateivos „UFO“ savo plastika primena juvelyrinius renesanso raižinius, „ufonauto“ atvaizdavimas sarkastiškas ir dekoratyvus. Dekoratyvūs ir Marytės Domainaitės – Gurevičienės kūriniai – įspūdingos emalės puošnios ir neo-barokinės, primenančios slaptų draugijų heraldiką, paslaptį, užkoduotas reikšmes. Jos „Reikia DNR II“ panaši į moters krūtį, įvilktą į sidabro drabužį ir įveda seksualumo bruožų. Solveigos ir Alfredo Krivičių ironiška jo-jos traktuotė žaidžiant su tokiu kasdieniu objektu kaip paprastas ženkliukas, masinės kultūros produktas, atsiskleidžia kiek prieštaringai. Tačiau toks tiesmukiškumas kelia šypseną ir, nors galbūt siekta šokiruoti, sagė veikiau primena androgeninius asmenis be jokių papildomų poteksčių. Tai nėra blogai, anaiptol, kartais reikalingas švarumas, grynumas, norint išreikšti sudėtingą ir prieštaringą idėją. Krivičiams tai pavyksta. Sandros Malaškevičiūtės „Vaivorykštė“ iškart primena gėjų judėjimą ir su tuo susijųsį tolerancijos siekį. Gal tai ir nebuvo planuota, tačiau sagė, nufotografuota įsegta į vyro dėvimą švarką, sukelia mintis apie homoseksualų simbolius.. Jos „Tikėjimas, meilė, viltis“ yra kur kas labiau priimtina mūsų visuomenėje, grįstoje katalikiškomis tradicijomis. Tačiau pats darbas yra kiek pabiręs, rodosi kiek atsitiktinis, lyg užsižaista organinio stiklo teikiamomis grožybėmis ir pamirštama esmė, tame tarpe ir gera kompozicija. Šarūnės Vaitkutės/ Dainiaus Narkaus stačiakampis yra, ko gero, subtiliausias kūrinys parodoje, rafinuočiausias ir tiesiog tobulas. Jis yra tik plonas balto aukso lankelis, trapus ir, norisi vadinti, neo-suprematistinis, savo geometriškumu ir linijiškumu atveriantis naują bruožą autorių kūryboje. Vita Pukštaitė eksponuoja keistas ir sudėtingos plastikos „Kerpes“, kurios vėlgi nutolsta nuo individo lyties klausimo ir daugiau krypsta link gamtosaugos motyvų.

Parodoje dalyvauja ir svečiai iš Latvijos, Estijos bei Suomijos. Kaip ne keista, šįkart jų darbai nenusileidžia lietuvių juvelyrams. Ana Fanigina pateikia vizijas, panašias į prarastus atsiminimus, trapius ir nostalgiškus. Pats fotografijų naudojimas, nors ir ne naujas kūrybinis metodas, čia pasireiškia labai subtiliai – šešėlinės žmonių figūros, lyg sustabdytuose seno filmo kadruose, yra įtaigios ir paslaptingos. Meditatyvus nejudrumas, unikaliai ekspresyvi, bet nejudri fotografija yra lyg uragano akis, slepianti savyje visą nuspėjamą kontekstą, kadrus prieš ir po duotojo, sukuriant daugiaprasmes siužetines linijas. Toks „iškirptas“ vaizdinys, pakylėtas iki vidinių psichinių išraiškos mechanizmų, maloniai tenkina žiūrovą, ieškantį savo konteksto patvirtinimo. Fotografinio vaizdinio kūrimo magija yra ta, kad nepaprastai ploni sluoksniai – beveik vien koncepcijų sluoksniai – žiūrove iššaukia visą žmogiškų emocijų spiečių. Sunku patikėti, kad patyrimai prasiveržia tokio trapaus, subtilaus ir lyg nykstančio stimulo dėka. Anos Faniginos kūriniai – vieni iš elegantiškiausių parodoje. Marta Krasta imasi gamtos parafrazių, jos kūriniai primena fantastinius seniai nusekusios jūros gyvūnus, įmantrias fosilijas, išlikusias iš prieštvaninio laikotarpio. Konstantins Belyh labirintas panašus į miniatiūrinį labirinto, sukurto archainėms „kelionėms“ į Pažadėtąją Žemę, modelį, kuomet katedrose buvo labirintai, tarnaujantys kaip kelionių pakaitalas tiems, kam išvyka buvo per daug pavojinga. Kristi Paap, viena iš geriausiai žinomų jaunųjų estų juvelyrų, labiau linksta į abstrakciją – jos „Septintas žvilgsnis“ įmantriai derina medį ir sidabrą, sidabro plokštelės krenta lyg liūtis, metalo ir medžio priešpastatymas rafinuotai perteikia abiejų medžiagų savybes. „Aštuntame žvilgsnyje“ įspūdingas ir spalvų derinimas, burgundiška raudona yra dramatiška vario ir medžio simbiozė. Tuo tarpu Melitina Balabin pateikia vieną iš keisčiausių, sunkiai apibūdinamų objektų parodoje – ornamentalią neapibrėžtą viziją.

Paroda parodė, kokie skirtingi yra požiūriai į šią universalią temą, tuo pačiu atskleidžiant įvairių autorių unikalumą ir gyvenimo suvokimą, skirtingą ir daugiaprasmį kontekstą. Įvairialypė temos traktuotė tik darkart įrodo jos aktualumą ir diapazoną, jos reikšmę. Tai, kas buvo užglaistyta, apdulkėję gyvenant, iškeliama į pirmą planą, dažnai suteikiant filosofines ar kultūrologines charakteristikas. Atmesdama įprastas žaidimo taisykles, Unisex paroda pateikia eksperimentinius objektus – įvaizdžius, naujus, nenaudotus, ir, galbūt, keičiančius suvokimą.