Gūdų vakarą pasiklydau Westminster’yje ieškodama „The Europe House“. Ten įsikūrusioje 12 Star galerijoje vos už kelių minučių turėjo būti atidaroma personalinė Eglės Čėjauskaitės-Gintalės paroda „Žemaitijos balsai ir daiktai“. Keliskart šmėstelėjo mintis, kad gal reikėtų suktis atgal, nes nepažįstamos tuščios gatvės baugino, tačiau užsispyrusi ieškojau reikiamo pastato. Ir labai džiaugiuosi nepasidavusi, nes radusi galeriją joje išvydau tai, kas nuskaidrino tamsų londonietišką rudenį.
Prabangiame „The Europe House“ įsikūrusioje nedidelėje dviejų erdvių 12 Star galerijoje būriavosi tiek lietuviškai, tiek su tobulu britišku akcentu angliškai kalbantys lankytojai, atidžiai apžiūrinėjantys parodos „Žemaitijos balsai ir daiktai“ eksponatus. Šioje personalinėje Eglės Čėjauskaitės-Gintalės parodoje buvo eksponuojami kaklo papuošalai, škaplieriai, segės, medaliai, plaukų puošmenos ir kiti objektai. Preciziškai smulkūs eksponatai sukurti derinant įvairias medžiagas, tokias kaip balintas sidabras, auksas, rūdžių išgraužtas plienas, žalvaris, bronza, mamuto kaulas, virvė, sudūlėjęs audinys. Specialiose ekspozicijai skirtose dėžutėse, pačios parodos autorės vadinamose koplytėlėmis, demonstruojami objektai prilygsta sustabdytoms akimirkoms.
Kaip vėliau Londonietei papasakojo pati menininkė, šią parodą brandino penkerius metus nuo 2010-ųjų, trejus metus ji jau pristatoma įvairiose galerijose: „Po truputėlį ta šviesa, kaip dabar ją įvardiju, prisilietė, kuteno, grimzdino gilyn, dėl ko žodžiai ir mintys išvirto į daiktus, kūrinius. Ši tema stipri, dažnai skaudi, ypač jautri ir galvoju, kad niekad nesibaigianti, nuolat aktuali. Tik mes patys galime prie jos priartėti, taip pat būti nutolę. Bet kai nelinkęs esi žmogus eiti paviršiumi, kas dažnai būtų lengviau, tada ta giluminė šaknų protėvių tema įsuka taip, kad jau ir kitaip nebeįsivaizduoji esant galima. Ir tai nei blogai, nei gerai, tiesiog priimi, kad yra taip, kaip šiuo metu turi būti“, – sakė menininkė.
Kadangi parodai jau daugiau nei aštuoneri metai, pasvarsčiau, ar kūriniai vis dar taip pat artimai rezonuoja su pačia autore. Paklausta, ar nebesinori tokį nemažą laiko tarpą augintos parodos dabar pakeisti, Eglė neslepia abejonių: „Ši paroda yra suformuota, deja, ji negali būti baigtinė. Žinoma, norėčiau keisti bemaž viską, nes visada galvoji, kad gali daugiau. Tačiau paskutiniu metu stengiuosi save priimti ir ne tokią tobulą, kurios, kaip suprantu, niekada ir nebus. Taigi, galvoju, kad išreiškiau tas mintis kaip mokėjau geriausiai. Žinau tik tiek, kad dariau visą tai su didžiule meile. Jaučiausi kaip pieščiau savo geneologinį medį. Todėl palieku šią parodą taip, kaip yra, ir galvoje leidžiu gimti naujiems prasmingiems projektams“.
Juvelyrika – visiems pasaulio žmonėms
Prie kiekvienos koplytėlės pririštas atvirukas su Viktorijos Daujotytės poezijos ištrauka, eksponatuose galima įžiūrėti smulkiu šriftu išgraviruotus žodžius. Netrukus sužinojau, kad pati paroda yra gausiai įkvėpta žemaitiška tarme užrašytos profesorės Viktorijos Daujotytės poezijos. Eglei mintis apie parodą kilo būtent tada, kai jos mama garsiai skaitė tuos eiliuotus tekstus: „Toks gaivališkas pajautimas pagavo. Atrodo, ne apie mano laiką parašyta, bet taip jautru“. Parodos Londone atidaryme su pagarbiu susižavėjimu ir linksmumu stebėjau net lietuviškai nesuprantančius svečius, bandančius tuos atvirukus perskaityti.
Tuomet svarsčiau, ar būtent dėl to kalbos, kultūros barjero nėra sudėtinga bandyti savo kūrinius perteikti užsienio auditorijai, ypač tokios asmeniškos, iš gilių žemaitiškų šaknų išaugusios parodos, kaip „Žemaitijos balsai ir daiktai“. Londonietei pasmalsavus, Eglė papasakojo, kad tokio sunkumo nejaučia: „Žinote, jausmas labai įdomus, kad visi esame tik žmonės ir tema ši bendražmogiška. O jei dar mintimis šiek tiek atsitrauki ir pamatai visus kaip skruzdėliukus, jie tada dar panašesni vienas į kitą, nėra atskirties visi esame susiję. Ir visa kas kaip nors yra dėl abipusio ryšio, savęs pažinimo per kitus, ir kitų pažinimo per save. Dėl meilės kuri visada yra pagrindinė stipriai nešanti energija…“ – pasakojo menininkė.